Fotomenininkės Ievos Austinskaitės parodą „Ki |r| timai”, kurioje – gatvių fragmentų, architektūros ir kasdienybės ženklų dokumentacija, žiūrovui atskleidžia besikeičiančią ir kontrastingą Vilniaus Kirtimų rajono dabartį, nuo rugsėjo 6 iki spalio 31 d. galima aplankyti Kazimiero Simonavičiaus universitete, Vilniuje.

Ieva Austinskaitė savo kūryboje tyrinėja viešųjų erdvių struktūras, urbanistinę aplinką, žmogaus ir miesto ryšį.  Menininkė šiuo metu gyvena ir kuria Kaune. Middlesexo universitete ji baigė fotografijos bakalauro programą, Karališkajame meno koledže Londone – magistro studijas, rezidavo Vizualiųjų menų mokykloje Niujorke. Parodose bei leidiniuose fotomenininkės darbai publikuojami nuo 2011 m. I. Austinskaitės fotoserijoje „Ki |r| timai” užfiksuoti keli Kirtimų rajono veidai: naujos korporacijų ir didelių logistikos centrų teritorijos ir jos struktūrų atspindėjimas, senasis, industrinis, „gamyklinis“ rajono veidas bei sąlyginai nedidelės gyvenamųjų namų, trobų, žaidimų aikštelių ir kasdienio, labiau kaimiško nei miestietiško. Kviečiame paskaityti menininkės interviu apie fotografės kelią ir rajono identiteto paieškas.

Ieva, papasakok, kokios temos tave domina fotografijoje?

Fotografuoju nuo ankstyvos paauglystės ir jaučiu, kaip fotografija keliauja per skirtingus mano gyvenimo etapus, tad kinta ir temos, kurios domina. Visada buvau jautri savo aplinkai ir norėjosi tai kažkokiu būdu fiksuoti, rinkti vaizdus ir fragmentus, kurie visų pirma man pačiai rezonuoja. Daugeliu atvejų tai spontaniškas ir intuityvus procesas, tarytum vizualus dienoraštis, vietų, žmonių, ryšio ieškojimas erdvėse, stebėjimas ir pažinimas. Vis grįžtu prie to, kaip viešosiose erdvėse atsispindi kasdienybės ritmai, dokumentuoju urbanistinę aplinką, žmogaus ir miesto ryšį.

Kaip į tavo interesų lauką pateko miesto viešosios erdvės ir ypač jo tranzitinės vietos? Kuo tau įdomios šios teritorijos? Galbūt turi miesto dokumentikos pavyzdžių įkvėpusių fotografuoti būtent miestą?

Emigravus į Londoną daug laiko praleisdavau vaikščiodama ir tyrinėdama miestą, architektūrą, bei tai, kaip šios erdvės naudojamos ir pritaikomos žmonių poreikiams. Įdomu stebėti kaip miestas sluoksniuojasi ir keičia savo pavidalą. Nuolatiniai pokyčiai ypatingai juntami didmiestyje, kuris transformuojasi itin greitai, o fotografija – puikus įrankis tai dokumentuoti, tad gan organiškai tai tapo vienas pagrindinių mano praktikos elementų. Gali atrodyti, kad tai labai aptakios, globalios temos, tačiau tai taip pat yra ir asmeninio ryšio kūrimas su šiomis vietomis, mėginimas jas prisijaukinti, pažinti, atrasti naratyvus, kurie gimsta iš mano pačios patyrimų. Be abejo, ypač akademinėje, studijų aplinkoje, bet ir savarankiškai domintis, susidūriau su daugybe kūrėjų ir metodikų. Kaip daugiausiai įtakos turėjusią kryptį išskirčiau Naująją topografiją (angl. New Topographics). 7-8-ajame dešimtmetyje apjungta fotografų vizija į kraštovaizdį bei tai, kaip jis formuojamas žmogaus, paliko žymę ir mano pačios matyme. Na o Luigi Ghirri kūryba itin rezonuoja galvojant apie ploną liniją tarp fikcijos ir dokumentikos, savotiško žaismingumo tame, kaip galime matyti kasdienybėje atsiskleidžiančius motyvus, kažką nuobodaus pamatant netikėtais ir intriguojančiais rakursais.

Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas, nuo ko pradedi: ar tyrinėjant viešąsias erdves įsitraukia kiti tyrėjai? Istorikai, žmonės vienaip ar kitaip susiję su vieta, o galbūt vadovaujiesi tik savo fotografiniu žvilgsniu?

Kaip vieną svarbiausių aspektų įvardinčiau judėjimą ir fizišką vietos pajautimą, būtent nuo to dažniausiai atsispiriu. Sunku būtų atsieti savo praktiką nuo žingsniavimo gatvėmis ir to, ką tada atrasti, patirti. Man tai tarytum savotiška meditacijos forma, sulėtėjimas ir dažnai netikėtų situacijų, vietų, objektų bei žmonių atradimas. Miestų tyrinėjimą pėsčiomis itin įdomiai aprašo Rebecca Solnit knygoje „Wanderlust“. Fotografuodama stengiuosi įsileisti atsitiktinumus, nenusiteikti iš anksto ir atrasti tai, ko galbūt, net nežinojau ieškanti. Bendradarbiavimas ir dalinimasis su mentoriais, tyrėjais ir bendraminčiais taip pat itin svarbus aspektas ir labai praturtina, pagilina kūrybinius procesus, padeda pamatyti naujus kampus ir manau yra būtina kūrybos dalis.

Kirtimų rajonas, kurį fotografavai, tau nebuvo pažįstama teritorija, galbūt tau kilo paralelių ar kaip tik priešpriešų tyrinėjant Kirtimus bei kitas, jau kada nors fotografuotas miestų periferines vietas?

Iš tiesų, Kirtimai buvo labai netikėta lokacija, ir galvoju, ar be Kirtimų kultūros centro iniciatyvos apskritai būčiau atsidūrusi čia su fotokamera, bet labai džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti šį rajoną kiek detaliau, paklaidžioti ir sužinoti apie jo istoriją. Įdomu, tai, kad Kirtimai iki pat 2022-ųjų man buvo tiesiog pravažiuojama vieta, bet pradėjus lankytis čia atsiskleidė kitoks, kontrastingas ir kartais net siurrealus rajono veidas. Viena paralelė iškilo. Būnant rezidencijoje Niujorke, gan dažnai lankydavausi ir fotografavau „Red Hook“ rajone. Tai gan atoki laivybos ir uosto teritorija, talpinanti įvairius fabrikus ir logistikos centrus, žinoma, didesnės skalės, bet šiek tiek primena jausmą lankantis Kirtimuose. „Red Hook“ rajonas taip pat per pastaruosius metus stipriai transformavosi, vietoj XIX a. pastatų iškilo Amazon, UPS, Ikea logistikos bazės. Atrodo, kad Kirtimuose – nors ne taip sparčiai, bet taip pat vyksta panašūs procesai. Panašu ir tai, kad laikas per šias vietas eina netolygiai: vietomis užsilikusi sena architektūra, gyvenimo ritmas tarytum nepakitęs dešimtimis metų, o vietomis jaučiama itin stipri gentrifikacija.

Ar tai, kad iki tol mažai žinojai apie Kirtimus tau padėjo kuriant, o galbūt atvirkščiai – susidūrei su iššūkiais?

Manau, kad tai, jog nebuvau gerai susipažinusi su Kirtimais prieš tai, padėjo pamatyti šią lokaciją šviežiomis akimis, neturėjau išankstinio nusistatymo, ko reikėtų tikėtis. Kita vertus, gido Alberto Kazlausko pasakojimai apie rajono istoriją padėjo atkreipti dėmesį į skirtingas Kirtimų vietas, susidarė savotiškas karkasas ir ritmas, kuriuo ėmė plėtotis naratyvas. Norėjosi aplankyti ir dokumentuoti tiek industrinę Kirtimų dalį, naujesnes, besiplečiančias teritorijas, buvusių taborų vietas, tiek vis dar gyvenamas vietoves.

Koks gi tau pasirodė Kirtimų mikrorajonas?

Pirmieji jausmai asocijavosi su nuoboduliu, uždarumu, atrodė gan sudėtinga prieiti prie Kirtimų fotografiškai, daugybė teritorijų aptvertos, sunkiai pasiekiamos pėsčiajam. Iš pradžių nebuvo lengva užmegzti pokalbius su čia gyvenančiais ar dirbančiais žmonėmis. Bet vis grįžtant į tas pačias vietas, randant iš pirmo žvilgsnio neakivaizdžius praėjimus, atradau ir daugiau ryšio. Skulptūros ir vitražo centre dirbantys menininkai priėmė ir papasakojo įdomių istorijų susisiejusių tiek su Kirtimų praeitimi, tiek su dabartine kasdienybe. Po metus trukusio fotografinio pasivaikščiojimo Kirtimuose, atrodo, jog tai itin sluoksniuota, daugybę istorijų talpinanti vieta, kuri itin sparčiai kinta ir plečiasi.

Miestai šiandien keičiasi žymiai greičiau, nei jie keitėsi prieš šimtmetį, kaip manai, kokią prasmę šiandien įgauna fotografinis archyvas?

Manau, kad keičiasi ne tiek paties fotografinio archyvo prasmė, kiek jo prieinamumas ir galimybės kaupti ir dalintis vaizdine bei faktine informacija. Turime žymiai daugiau priemonių nei anksčiau, kaip galime užfiksuoti dominančias vietas, žmones, įvykius, naudojant esamus archyvus ir kuriant naujus. Miestų dokumentacija leidžia prisiliesti prie laiko tėkmės, pamatyti juos kaip gyvus, kintančius organizmus. Tokie fotografiniai archyvai gali egzistuoti savarankiškai, bet taip pat gali veikti kaip dalis platesnio istorinio, antropologinio ar kūrybinio tyrimo.

Organizatorius – Kirtimų kultūros centras, projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Interviu. Kalbino Raimonda Rimeikė

Atkurtai Lietuvai 100

Nuo 2017 m. lapkričio 18 d. kelionę per Lietuvą  pradeda pasaulyje garsiausio XVII amžiaus lietuvių autoriaus Kazimiero Simonavičiaus knygos „Didysis artilerijos menas“ iliustracijų paroda.

Europoje garsus XVII a. artilerijos inžinierius-technologas, raketų išradėjas, artilerijos mokslo pradininkas, karininkas, LDK bajoras  –  Kazimieras  Simonavičius –  Lietuvoje menkai pažįstamas. 1650 metais Amsterdame jo lotyniškai parašytą knygą „Artis Magnae Artilleriae“ („Didysis artilerijos menas“) išleido žymusis spaustuvininkas Janas Jansonius. Pasaulyje ši knyga garsi tuo, jog kaip vadovėlis artilerijos karininkams buvo naudojama apie du šimtus metų. Tik XIX amžiaus pradžioje K. Simonavičiaus sukurtos ir nubraižytos artilerijos sviedinių konstrukcijos buvo šiek tiek patobulintos. Knyga buvo išversta į anglų, olandų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas, ji saugoma garsiausiose pasaulio bibliotekose. Keli knygos egzemplioriai yra ir Lietuvoje: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Biržų krašto muziejuje „Sė­la“ ir Lietuvos  mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Parodai atrinktos 14 knygos iliustracijų, įprasminančių svarbiausius K. Simonavičiaus pasiekimus bei mokslinį palikimą, taip pat savotiškai atspindinčių XVII amžiaus Lietuvos aukštuomenės pramogas. Ekspozicijoje Klaipėdoje, Kaune, Raseiniuose ir Vilniuje bus galima susipažinti su brėžiniais aiškinančiais, kaip nustatyti sviedinio kalibrą, etaloninių svarstyklių konstrukcijomis, raketų gamybos priemonėmis, jų sandara bei tipų įvairove. Kita dalis iliustracijų – fejerverkų užtaisai, pramoginių pirotechninių mašinų brėžiniai. Savo gyvenimą ir veiklą paskyręs karybai, K. Simonavičius buvo humanistinių pažiūrų žmogus. Knygoje jis rašo, kad karai yra didžiausia žmonijos nelaimė, kylanti iš godumo, garbėtroškos, suktumo, noro pavergti kitas tautas.

2017 metų lapkričio 18 dieną paroda atidaroma Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme. Nuo 2017 m. gruodžio 14 d. parodą persikels į Kauno apskrities viešąją biblioteką. 2018 m. sausio 5 d. paroda keliaus į Raseinių krašto istorijos muziejų. Nuo 2018 metų sausio 22 dienos iki vasario 12 dienos paroda veiks Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, kur bus galima susipažinti su lotyniškuoju knygos originalu. Lietuvos šimtmečio šventės proga 2018 m. vasario 16-ąją parodą savo patalpose atidarys Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Dalį parodos eksponatų galima apžiūrėti internete. K. Simonavičiaus braižytoje, trijų dimensijų aplinkoje atgaivintoje bastioninėje pilyje įrengta virtuali ekspozicija pasiekiama adresu www.ksu.lt/paroda.

Paroda yra Lietuvos šimtmečio šventės dalis. Organizatorius: Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Informacinis rėmėjas: Meno propaganda. Partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Raseinių krašto istorijos muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.