Aistė Dainiūtė ir Akvilė Garbenytė – dvi jaunos teisininkės, kilusios iš Mažeikių ir Viekšnių. Pernai baigusios Teisės studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU), jos sėkmingai pradėjo karjeras. Merginos pripažįsta, kad vienas dažniausiai joms užduodamų klausimų sugrįžus į gimtąjį miestą – ar baigus teisę, sunku rasti darbą pagal specialybę? Apie tai bei kaip ir kodėl pasirinko teisės studijas – interviu su jaunosiomis teisininkėmis.

Kaip save pristatytumėte?

Akvilė: Esu Akvilė, kol kas dar Garbenytė (šypsosi). Esu grynakraujė Mažeikietė, o šiuo metu gyvenu ir dirbu Vilniuje. Baigiau teisės magistro studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete, todėl savo gyvenimą sieju su teisinio išsilavinimo reikalaujančiu darbu.

Aistė: Esu Aistė Dainiūtė, gimiau Viekšnių miestelyje, Mažeikių rajone. Šiuo metu gyvenu ir dirbu advokato padėjėja Kaune.

Kaip pasirinkote studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete?

Akvilė: Nesinorėjo eiti ten, kur eina visi, norėjosi kažko naujo, kitokio mokslo kelio. Visa širdim troškau į Vilnių. Ieškojau teisės studijų būtent šiame mieste. KSU tuo metu dar buvo Vilniaus verslo teisės akademija. Visų pirma dėmesį patraukė tai, kad universitetas vykdė vientisąsias magistro teisės studijas, kurios truko 5 metus. Pirma mintis pamačius KSU – naujas, nedidelis, jaukus ir atviras.

Aistė: Apie šį universitetą žinojau iš aplinkinių. Žinojau, kad bendruomenė nedidelė, vieni kitus pažįsta, universitetas orientuotas į studentą,  o viena svarbiausių priežasčių, kodėl pasirinkau KSU, buvo vientisosios teisės studijos.

Kodėl būtent teisė?

Akvilė: Tikriausiai labiausiai atitiko mano charakterį – disciplinuota, valdinga, rimta specialybė, tačiau tuo pačiu metu kūrybinga, psichologijos, oratorystės, bei derybų įgūdžių reikalaujanti mokslo kryptis. Teisė – labai plati ir universali specialybė. Gabus teisininkas ras sau vietą tiek meno, verslo, turizmo, technologijų, tiek medicinos, farmacijos, fizinių ar kitų mokslų srityse.

Aistė: Tikriausiai, nuo 9-10 klasės jau norėjau studijuoti teisę. Nuo mažens turėjau ir tebeturiu nuostabų pavyzdį, autoritetą, kurio pėdomis norisi sekti.

Kas šiame universitete jums patinka labiausiai?

Akvilė: Tikriausiai labiausiai vertinu universiteto inovatyvumą ir atvirumą idėjoms, dėmesį studentui bei studento nuomonės vertinimą ir paisymą. Labai džiaugiuosi palaikomu artimu ryšiu su universiteto bendruomene. Tai universitetas turintiems modernesnį ir naujesnį požiūrį į mokslą, veikliems, entuziastingiems, pilniems optimizmo ir idėjų būsimiems studentams.

Aistė: Bendruomenė. Nėra piramidės principo. Rektorius, dekanai, prodekanai, kancleris, administracija ir visi kiti su studentu bendrauja kaip su lygiu, ne veltui universitete per visas šventes sveikinimo kalbos prasideda kreipiniu „mieli kolegos“.

Kaip manote, kokį vaidmenį universitetas atlieka žmogaus gyvenime?

Akvilė: Universitetas man – gyvenimo mokykla. Universitete aš suaugau, subrendau kaip asmenybė. Universitetas atvėrė begalę naujų kelių ir galimybių. Ten radau kolegas, pažinau daugybę nuostabių žmonių, sutikau savo gyvenimo draugus, su kuriais kartu mes šią gyvenimo mokyklą baigėme ir kurie, tikiu, su manimi bus iki pabaigos.

Aistė: Tikriausiai savęs atradimas kitose veiklose, savęs užgrūdinimas siekti užsibrėžtų tikslų. Aš augau mažame  miestelyje, iš jo pasiėmiau, manau, viską, ką galėjau paimti. Lankiau badmintoną, krepšinį, tinklinį, Vinco Deniušio meno mokyklą. Atrodė, sporto ir menų pakanka, reikia kažko naujo.

Universitete savo jėgas išbandžiau studentų atstovybėje (SA), kuri labai praplėtė akiratį. Atrodo, KSU SA – nedidelė organizacija, bet su kolegomis nuveikėme be galo daug. Dalyvaudamas universiteto veikloje, pradžioje tiesiog plauki pasroviui ir tarsi savaime patenki į „platesnius vandenis“. Čia vieną dieną esi SA narys, kitą dieną tave išrenka KSU Akademinės tarybos nariu, tada seka KSU Ambasadoriaus rinkimai ir jau atstovauji universitetą visoje Lietuvoje, o tuo tarpu dar ir Europos Parlamente apsilankai porą kartų (šypsosi). Kalbu apie savo patirtį.

Kokią didžiausią pamoką išmokote studijuodamos?

Akvilė: Nebijoti ieškoti naujų kelių, nepasiduoti ir siekti užsibrėžtų tikslų, tapti pačia geriausia savo paties versija.

Aistė: Nepalik magistrinio rašyti paskutinėmis dienomis (šypsosi).

Ko dažniausiai, sugrįžus į gimtuosius miestus, jūsų klausia moksleiviai ir mokytojai?

Akvilė: Tikriausiai tų pačių klausimų – kodėl teisė, kodėl KSU, ar sunku įsidarbinti, klausia atsiliepimų apie studijų programas, dėstomus dalykus, dėstytojus.

Aistė: Ar verta čia mokytis, ar rasiu darbą pagal specialybę. Atsakymas paprastas – verta. Ir tai liudija mano pačios pavyzdys – studijas baigiau 2015 m. liepą, o 2015 m. spalį mane pripažino advokato padėjėja.

Kokie jūsų ateities planai? Kaip įsivaizduojate savo karjerą?

Aistė: Kol kas svajoju tyliai ir atsargiai (šypsosi).

Akvilė: Ateities planų turiu daug, tačiau kol kas nieko konkretaus. Esu nusiteikusi išbandyti kuo daugiau – noriu pažinti kuo daugiau teisės krypčių ir suteikiamų galimybių, tam, kad atrasčiau tikrąjį savo kelią. Išbandžiau teisę bankininkystėje, išbandžiau ir baudžiamąją teisę, kol kas apsistojau ties civiliniais santykiais, bet, manau, tai tik laiko klausimas, kada nuspręsiu pažinti ir kitas teisės šakas ir darbo specifikas. Kada, jei ne dabar ieškoti savo kelio?