|
|
Tie, kas yra mokęsi užsienio kalbos, dažnai mini, kad buvo nuobodu, sunku, per daug „negyva“, ir galiausiai savo patirtį užbaigia fraze: „Neturiu kalboms talento“. Šį mitą paneigia profesorė Jolanta Zabarskaitė, kuri teigia, kad užsienio kalbos reikėtų mokytis visai kitaip. Profesorė kartu su komanda parengė kognityvinės kalbos metodika paremtą lietuvių kalbos mokymosi medžiagą užsieniečiams. Ją jau išbando Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU), organizuojantis lietuvių kalbos kursus nuo Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą pasitraukusiems ukrainiečiams. Apie tai, kuo ypatingas kognityvinis kalbos mokymosi metodas, kalbamės su profesore.
– Kodėl mokytis užsienio kalbos dažnai taip sunku?
– Pagrindinė problema, kodėl užsienio kalbos mokymasis neteikia malonumo – asmeninio santykio su nauja kalba trūkumas. Dažnai naujos kalbos mokomės neatsakę į klausimą, kokiu tikslu tai darome. Tradiciškai užsienio kalbos mokomasi nuo gramatikos ir taisyklių. Nesakau, kad mokantis naujos kalbos, gramatika nereikalinga, svarbu, kokiame etape jos mokomasi. Mokymas per gramatiką kelia riziką, kad besimokantysis pirmiausia galvos apie taisyklių taikymą ir klaidų vengimą, o ne apie minties išreiškimą. Tokiu atveju kalbos vartojimas tampa ribotas, naudojamos šabloninės „plokščios“ frazės. Kognityvinėje kalbos mokymosi metodikoje klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis, kurių nereikia bijoti. Svarbu sukaupti kuo daugiau žodžių, išmokti juos jungti ir aktyviai naudoti.
– Kuo ypatingas kognityvinis kalbos mokymosi metodas?
– Mokantis naują kalbą pagal kognityvinį kalbos metodą, labai svarbi vidinė motyvacija ir įsivardijimas, ko norime išmokti ir kodėl. Metodas remiasi kognityvine psichologija ir kognityvinės kalbotyros procesų, kaip smegenyse veikia kalba, tyrimais. Jo tikslas – efektyvus informacijos įsisavinimas, apdorojimas ir išlaikymas smegenyse. Beje, kognityvinis kalbos mokymosi metodas „nusižiūrėtas“ iš kai kurių generatyvinio dirbtinio intelekto kūrimo patirčių. Turime suprasti, kaip smegenys mąsto ir prisimena informaciją. Informaciją (naują kalbą) turėtume pateikti naudodamiesi efektyviomis priemonėmis: vizualizacijomis, per semantinių ir žinių ryšių suvokimą ir kt. Tai leistų geriau suprasti ir greičiau prisiminti naujus kalbos elementus. Čia svarbus ir žaidybiškumo elementas – mums turi būti įdomu – taip stimuliuojame smegenis. Metodas taip pat pabrėžia mokymąsi kontekste – kalbos mokomasi per realias situacijas – tai padeda geriau suprasti, kad kalba reikalinga realiame gyvenime.
Mano minėtas kognityvinio mokymosi metodo pavyzdys, dirbtinis intelektas, nesimoko taisyklių ir nežino gramatikos. Generatyvinis DI tiesiog suvartoja didelius kalbos kiekius ir per juos atpažįsta kalbos struktūrą. Tai reiškia, kad jis pats klasifikuoja pasaulio ryšius, nesinaudodamas „nuleistomis“ klasifikacijomis. Taip kalbos mokosi ir maži vaikai, kurie naujoje kalbinėje aplinkoje intuityviai „įjungia“ kognityvinį mokymosi metodą ir prakalba greitai, nes jiems kalbos reikia kaip bendravimo priemonės. Vėliau, kai vaikai sukaupia pakankamą žodžių bazę, verta pradėti juos mokyti tam tikros tvarkos – gramatikos.
– Kokia turėtų būti užsienio kalbos mokymų pradžia?
– Mokymų pradžia turėtų būti džiaugsminga. Reikėtų atsipalaiduoti – tai naudinga mūsų smegenims. Puiku, jei kartu galime suvalgyti pyrago, pasišnekučiuoti. Svarbu išsiaiškinti, kodėl mums reikia naujos kalbos ir kur ją naudosime. Vėliau, žinoma, smegenys turi imtis rimto darbo, nes jos tingios ir linkusios išsisukti, bet kognityvinė metodika tam ir skirta – padėti efektyviai mokytis.
– Kaip kilo idėja pradėti kurti kognityvinio kalbos mokymo metodiką?
– Man visada buvo įdomi kalba. Nuo 2013 metų KSU dirbu su Integruotos komunikacijos programos studentais, tad per tą laiką turėjau daug galimybių išbandyti įvairias kalbos mokymo metodikas. Visą laiką ieškojau geriausių darbo su studentais metodų, kurie leistų jiems efektyviai vartoti kalbą.
Idėja parengti kognityvinę mokymo metodiką subrendo karantino metu. Rašiau knygą apie kognityvinę semantiką ir gavau kvietimą padėti Vašingtone (JAV) veikiančiai lituanistinei mokyklai. Pradėjau dirbti su paauglėmis, kurių motyvacija mokytis lietuvių kalbos buvo gana žema, tačiau pakeitus mokymosi metodiką, rezultatai ženkliai pagerėjo. Netrukus atsirado ir kitų projektų, kurie leido toliau tobulinti kognityvinio mokymosi metodiką. Per šį laikotarpį sukaupiau daug patirties, kaip nereikia mokyti užsienio kalbos.
Dirbu ne viena – mano mokytojas, prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, yra pasaulinio pripažinimo sulaukęs kalbininkas, padėjęs daugybei žmonių išmokti užsienio kalbų. Su juo dirbame komandoje. Ukrainiečiams, kurie mokosi KSU lietuvių kalbos kursuose, tikrai pasisekė. Mokymai kitokie – stengiamės ne tik išbandyti naują metodiką, bet ir kuo greičiau „prakalbinti“ kursų dalyvius.
– Ar ši kalbos mokymosi metodika adaptyvi ir ar ji bus prieinama ir kitoms institucijoms?
– Kognityvinė kalbos dėstymo metodika visiškai adaptyvi, tai kalbos dėstymo principas. Naujos lietuvių kalbos mokymo medžiagos pagal kognityvinę mokymosi metodiką parengimas yra KSU įgyvendinamo projekto, finansuojamo2014-2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis, dalis. Esame parengę A1, A2, B1, B2 kalbos lygių kursų medžiagą. Taip pat bus parengtas metodikos aprašas. Tikiu, kad tai taps inspiracija mokytojams, dėstytojams į užsienio kalbos mokymą pažiūrėti kūrybiškai. Supratę pagrindinius kognityvinės kalbos mokymo principus, galime patys juos nesunkiai taikyti.
Užsienio kalbos pamokas galime praturtinti kognityviais metodais, tokiais kaip „Asmeninio tobulėjimo žodynas“, „Kalbinis dvynys“ ir kitomis įdomiomis bei efektyviomis veiklomis.
– DI jau siūlo užsienio kalbos vertėjus, kurie gali sinchronu versti mūsų kalbą bendraujant. DI galimybės tik didės. Ar šiandien vis dar verta mokytis naujų užsienio kalbų?
– Naujų kalbų mokytis tikrai verta, nepaisant DI siūlomų susikalbėjimo, vertimų galimybių. Kabos mokymasis stimuliuoja smegenis, atveria naujas kultūras. To atlikti DI negali, jis yra tik priemonė, padedanti susikalbėti, suprasti kitus darbinėje aplinkoje, keliaujant. Gilus, tęstinis kalbos mokymasis – įdomi veikla, kuri gali būti ne mažiau įtraukianti nei geras romanas ar serialas. Mokėdamas užsienio kalbą, žmogus atranda naują pasaulį ir kultūrą. Tik gerai įvaldę kalbą, galime iš tikrųjų pažinti kitus gyvenimo būdus. Atsivėrus naujai kultūrai, atsiveria ir naujos patirtys. Tai turtas, kurį galime įgyti tik per darbą, tačiau rezultatas tikrai vertas pastangų.
Lietuvių kalbos kursai Kazimiero Simonavičiaus universitete vykdomi pagal projektą: „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“.
Projektas finansuojamas 2014-2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorė, prof. dr. Jolanta Bieliauskaitė 2024 m. spalio 11-12 d. dalyvavo kasmetinėje Vidurio ir Rytų Europos jurisprudencijos tinklo (CEENJ) konferencijoje, vykusioje Belgrado universiteto Teisės fakultete, Serbijoje. Konferencijoje ji skaitė pranešimą tema „Jurisprudencija ir besikeičianti teisinių profesijų aplinka“, kuris atskleidžia kaip teisinės profesijos keičiasi dėl sparčiai kintančių technologijų bei visuomenės pokyčių ir kokį vaidmenį šiame kontekste vaidina jurisprudencijos studijos.
CEENJ vienija teisės mokslininkus iš Vidurio ir Rytų Europos bei kitų šalių, skatindamas dialogą ir mokslinius tyrimus esminiais jurisprudencijos klausimais. Tinklas atlieka svarbų vaidmenį plėtojant teisinę mintį, skatinant regioninį bendradarbiavimą ir plėtojant akademinę aplinką teisės srityje.
Kaip CEENJ Tarptautinės patariamosios tarybos narė, prof. dr. Bieliauskaitė aktyviai dalyvauja šio tinklo formavime ir palaikyme. Ji taip pat atsakinga už kitų metų CEENJ konferencijos, kuri vyks 2025 metais Vilniuje, organizavimą.
Aleksandras Tsigkas jau keturis metus yra vizituojantis profesorius Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU). Čia jis dėsto Verslo vadybos ir Organizacinių inovacijų vadybos studijų programos studentams. Profesorius taip pat yra podoktorantūros tyrėjas Jonijos universitete Graikijoje. A. Tsigko tyrimai apima architektūros, meno ir inžinerijos sankirtas tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Šiandien paprašėme profesoriaus A.Tsigko pasidalinti savo dėstymo patirtimi KSU.
– Kokius studijų dalykus dėstote?
– Visa mano karjera buvo susijusi su gamybos pramone, šioje srityje dėstau jau daugiau nei 20 metų. Mano dėstomi dalykai apima gamybos, tiekimo grandinių, inovacijų valdymo temas – tai gana plačios sritys. Man svarbu, kad studentai turėtų kuo platesnį supratimą apie studijuojamą sritį.
Šiandien matome augantį specialistų poreikį, kurie išmanytų kuo daugiau sričių. Todėl svarbu studentams suteikti galimybę susipažinti su įvairiomis disciplinomis. Specializacija tam tikroje siauroje srityje yra puiku, bet ne mažiau svarbu suprasti, kaip skirtingos disciplinos gali būti apjungtos, kaip jos sąveikauja. Prieš daugelį metų ėmiau kelti klausimą, kaip žmonės gali efektyviai bendradarbiauti neturėdami bendro pagrindo. Dažnai žmonės puikiai išmano savo specializacijos sritį (vertikalus mąstymas), tačiau susiduria su sunkumais platesniuose, tarpdisciplininiuose požiūriuose (horizontalus mąstymas). Štai kodėl šiandien platus žinių ir perspektyvų spektras yra toks vertingas.
– Kas jus motyvuoja bendradarbiauti su KSU?
– Prieš dešimt metų susipažinau su kolege konferencijoje Šveicarijoje, per kurią užmezgiau kontaktą su Deimante Žilinskiene, KSU Verslo inovacijų ir komunikacijos mokyklos vadove. Ši pažintis lėmė mūsų bendradarbiavimą. Mane domina ilgalaikiai partnerystės projektai. Toks yra ir bendradarbiavimas su KSU.
– Kodėl studentai turėtų rinktis KSU?
– KSU turi stiprų tarptautiškumo aspektą, man asmeniškai tai yra labai svarbu. Vertinga, kad čia, KSU, studentai gali patirti įvairias kultūras ir mąstymo būdus. Daugelis studentų minėjo, kad jie pasirinko Europą ir būtent KSU, ne tik dėl kokybiško išsilavinimo, bet ir siekio patirti skirtingas kultūras. Lietuva – puikus pasirinkimas – šalis tarptautiniams studentams patraukli ir finansiniu požiūriu.
Pastebiu, kad ne visos šalys pozicionuoja save kaip atviras tarptautiniams studentams. Čia KSU nusipelno pagyrimo – universitetas deda daug pastangų siekdamas juos pritraukti. Europa šiandien ir be reklamos žinoma kaip lyderė daugelyje sričių – vis dar išlaikome kultūrinį bei technologinį pranašumą, tačiau kirba klausimas, kiek ilgai tai truks.
– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp Graikijos ir Lietuvos švietimo sistemų?
– Graikijoje nėra privačių universitetų – jų steigimą riboja šalies Konstitucija. Baiminamasi, kad universitetinis išsilavinimas gali tapti komercializuotas, dėl ko nukentėtų išsilavinimo kokybė. Tačiau kokybės klausimas kyla ir valstybiniuose universitetuose – ne visi jie automatiškai užtikrina aukštą ir kokybišką išsilavinimo lygį. Graikijoje universitetai yra nemokami, išskyrus kai kurias magistro studijų programas, kurios visgi yra įperkamos.
– Kokiose šalyse esate dėstęs?
– Dešimt metų intensyviai dėsčiau Vokietijoje, taip pat, žinoma, savo gimtojoje šalyje Graikijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir kitose šalyse. Į akademinį gyvenimą įžengiau gana vėlai, būdamas 50 metų, po 25 metų karjeros pramonėje.
Vėliau studijavau ir architektūrą, nors Graikijoje nedirbau kaip architektas. Mūsų šalyje reikia daugiau archeologų ir restauratorių nei architektų. Vis dėlto architektūros studijos man buvo naudingos. Architektūra glaudžiai susijusi su kitomis sritimis, pavyzdžiui, inžinerija.
– Ar turite įsimintinų momentų iš savo dėstymo patirties KSU?
Visą gyvenimą dirbu tarptautinėje aplinkoje. Vienoje iš mano grupių KSU kartu mokosi studentai iš Indijos ir Pakistano. Kartu diskutavome, kaip geriau bendradarbiauti grupėje, tad jų paklausiau, kokia yra pagrindinė įtampos tarp jų šalių priežastis. Studentas iš Pakistano atsakė: „Galbūt apie tai nekalbėkime. Palikime tai.“ Jis, matyt, numanė, kad paaiškinus problemą, gali kilti ginčas, tad nutarė jo išvengti. Vietoj to jis pabrėžė, kas jungia abi tautas, pažymėdamas, kad abi šalys kalba ta pačia kalba. Nepaisant įtampų, Indijos ir Pakistano studentai gali darniai bendrauti ir studijuoti vienoje grupėje. Man ši patirtis yra apie žmogiškumą.
– Kokį patarimą duotumėte studentams?
– Būkite alkani, nebijokite daryti kvailus dalykus!
– Trys žodžiai apibūdinantys Lietuvą?
– Ramybė, architektūra, technologijos.
Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) pradeda bendradarbiavimą su advokatų profesine bendrija SKYBRIDGE. Šio bendradarbiavimo tikslas – ne tik kelti aviacijos vadybos ir teisės specialistų profesines žinias, bet ir kartu organizuoti mokomuosius seminarus, renginius ir kitas projektines veiklas aviacijos teisės ir vadybos srityse.
SKYBRIDGE advokatų profesinė bendrija prisidės prie Universiteto studijų programų tobulinimo, integruojant savo praktinę patirtį į studijas, taip pat bus skatinami patirties mainai bei tarpdisciplinis bendradarbiavimas, apimantis vadybos, verslo ir teisės studijų kryptis.
„Esame tikri, kad bendradarbiavimas su SKYBRIDGE puikiai papildys tiek teisės, tiek ir aviacijos vadybos studijų programas savo ekspertinėmis įžvalgomis, prisidėsiančiomis prie dar aukštesnės studijų kokybės ir tarpdisciplinių tyrimų plėtros“ – teigia KSU rektorė prof. dr. Jolanta Bieliauskaitė.
SKYBRIDGE advokatų profesinė bendrija jungia ilgametę patirtį verslo ir komercinėje teisėje su ekspertinėmis aviacijos sektoriaus žiniomis.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto Verslo inovacijų ir komunikacijos mokyklos vadovė Deimantė Žilinskienė dalyvavo Rygos aviacijos forume 2024, kuris vyko spalio 3 dieną.
D. Žilinskienė pasidalijo vertingomis įžvalgomis diskusijoje „Įdarbinimas ir švietimas“ kartu su pripažintais aviacijos ir akademinės srities ekspertais: Ivanu Berazhny, Iluta Savicka, Ilmars Blumbergs ir Kristaps Lapsa.
„Specialistų poreikis įvairiose aviacijos srityse yra didelis, jaučiamas jų trūkumas. Todėl turime skirti daugiau dėmesio aviacijos sektoriui, skatindami glaudesnį akademinės bendruomenės ir pramonės partnerių bendradarbiavimą. Esu įsitikinusi, kad aviacijos studijos turi būti pritaikytos skirtingiems studentų poreikiams, nes šioje srityje yra daugybė galimybių. Be inovatyvumo ir aukštos kokybės siekio, svarbu ugdyti sąžiningumą, įvairovę ir įtrauktį, kurios turėtų tapti pagrindinėmis mokymo ir mokymosi vertybėmis“, – sako D. Žilinskienė.
Rygos aviacijos forumas suburia Europos ir Baltijos šalių aviacijos dalyvius, lyderius ir ekspertus aptarti aviacijos ateitį. Forume akcentuojamos strateginės kryptys ir inovacijos, siekiančios kurti tvaresnę ir klimato kaitos atžvilgiu neutralią aviacijos industriją.
Daugiau informacijos apie Rygos aviacijos forumą rasite čia: Home – Riga Aviation Forum (raf.aero)
Ar paskaitos gali būti panašios į žaidimą, siūlantį ne tik kupiną potyrių virtualią kelionę tikslo link, bet ir universitetinio lygio žinias? Lietuvoje dar esame nedaug girdėję apie perkėlimą į skaitmenines žaidimo platformas, o štai JAV universitetuose studentai tokiu būdu mokosi jau senokai. Žaidybiškumo (angl. gamification) pionieriai – Mičigano, Stanfordo universitetai, Masačusetso technologijų institutas (MIT) – ne tik integruoja žaidybiškumą į mokymosi procesą, bet ir tyrinėja, kokį poveikį žaidybiškumas turi mokymosi rezultatams. „Lietuvoje labiau pastebimas žaidybiškumo taikymas ugdymo procese – tam tikrų žaidimo elementų integravimas į mokymą ir mokymąsi, tačiau pasaulyje ne tik tam tikrų elementų integravimas, o mokymasis, pilnai paremtas žaidimu – sparčiai populiarėjanti praktika. Manyčiau, kad tai jau nėra ateitis, tai – dabartis”, – sako Deimantė Žilinskienė, Kazimiero Simonavičiaus universiteto Verslo inovacijų ir komunikacijos mokyklos vadovė ir priduria, kad KSU kartu su užsienio partneriais, siekdami paskatinti žaidimu grįstą mokymą ugdymo procese, sukūrė virtualų mokymuisi skirtą žaidimą „SEED“ (Tvarus švietimas verslumo srityje).
Mokytis turi būti įdomu
Žaidimas „SEED“ atliepia šiandienio jaunimo poreikį mokytis inovatyviai, o jo paskirtis – verslo gebėjimų ugdymas. „Šiuolaikiniai vaikai ir studentai medžiagą įsisavina ir išlaiko kitaip nei prieš 5–10 metų. Tyrimai rodo, kad daugiau kaip 90 proc. 2-17 metų asmenų žiūri, žaidžia video ir skaitmeninius žaidimus. Jiems tai priimtina, įprasta veikla. Šiuolaikiniams vaikams mokytis turi būti įdomu – tai didina besimokančiųjų motyvaciją domėtis, mokytis“, – sako D. Žilinskienė. Ji mini, kad per žaidimą šiuolaikinius moksleivius ir studentus mokymosi turiniu sudominti lengviau – moksliškai įrodyta, kad žaidybiškumas padeda besimokantiems pasiekti geresnių akademinių rezultatų.
Žaidimas „SEED“ moko verslo pagrindų
Sukurtas žaidimas „SEED“ skirtas verslumo disciplinų besimokantiems moksleiviams ir studentams. „Mokydamiesi tik iš vadovėlių, neturime progų išbandyti savo galimybių, priimti įvairius sprendimus, prisiimti atsakomybę. Mokydamiesi per žaidimą galime šiuos svarbius gyvenimiškus įgūdžius nuolat tobulinti – žaidimas leidžia įgyvendinti savo verslias idėjas, o ir žaidime juk ne taip baisu klysti, priimti neteisingus, nepelningus verslo sprendimus. Žaidžiant galima patirti, išgyventi visus verslo ciklus“, – sako Deimantė.
Deimantė mini, kad šį žaidimą galima pradėti integruoti į mokymo procesą jau nuo 9 klasės. Ji pastebi, kad Lietuvos mokyklose dėstoma ekonomika, verslo pagrindai, tad šių disciplinų mokytojams žaidimas galėtų ateiti į pagalbą. Ji drąsina mokytojus išbandyti naujovę ir sako, kad papildomai praleistas laikas studijuojant žaidimo principus, vėliau gali sutaupyti laiko, skirto pasiruošimui pamokoms.
Joana Burn Photography
Nuotraukoje: Deimantė Žilinskienė
Žaidimas išbandytas universitete – studentai kūrė savo kavinę
Deimantė Žilinskienė mini, kad jau praėjusiais mokslo metais Universiteto Verslo vadybos studijų programos dalykas – Verslo projektas – KSU buvo perkeltas į žaidimo platformą „SEED“. KSU antrojo kurso Verslo vadybos studentai turėjo užduotį – sukurti virtualią kavinę. Tam reikėjo daug pastangų – parengti verslo planą, ieškoti lokacijos, sukurti prekės ženklą, samdyti žmones, pirkti prekes ir pereiti visus etapus, kuriuos realioje veikloje pereina verslininkai“, – sako Deimantė. Ji sako, kad žaidimas užtruko visą kursą. Šiais mokslo metais žaidimu mokysis ir anglų kalba Verslo vadybą studijuojanti grupė. Deimantė mini, kad KSU siekia tiek žaidimus, tiek ir įvairius žaidybiškumo elementus taikyti įvairiose studijų programose. „Siekiame diegti progresyvias dėstymo formas universitete – mūsų dėstytojai jau senokai taiko įvairius žaidybiškumo elementus savo dėstomuose studijų dalykuose, tačiau pilnai žaidimu pagrįstas mokymas ir mokymasis yra dar vienas Universiteto žingsnis į priekį“, – sako ji.
Deimantė mini, kad mokantis virtualioje žaidimo platformoje, labai svarbus dėstytojo – mentoriaus vaidmuo. „Be refleksijos, situacijų aptarimo, sprendimų analizės, žaidimas neturėtų prasmės. Dėstytojas arba mokytojas turi puikiai išmanyti dėstomą dalyką, prisijaukinti ir išmanyti virtualią erdvę, žinoti, kada žaidime daryti pauzes ir aptarti pasiektus rezultatus, priimtus sprendimus. Jei neturėsime patyrusio profesionalo, kuris vadovautų visam procesui, tada tik žaisime ir netobulėsime“, – sako ji.
Mokymuisi skirto žaidimo sukūrimas – profesionalų komandos darbas
Paklausta apie rizikas, kurias kelia mokymasis per žaidimą, Deimantė sako, kad jų tikrai yra ir mokslininkai bei edukatoriai apie tai daug diskutuoja. Visų pirma, mokymasis per žaidimą turi gana stipriai išreikštą azarto ir konkuravimo aspektą. Motyvacija gali būti trumpalaikė, nes ji stimuliuojama įvairiausiais apdovanojimais, uždirbtais virtualiais ženkleliais, įvertinimais ir kita. Nebestimuliuojami šiais žaidybiškumo elementais studentai ir moksleiviai gali prarasti norą mokytis, todėl svarbu rasti balansą tarp išorinio motyvavimo ir vidinės asmens motyvacijos“, – sako ji. Deimantė taip pat mini, kad ne visi besimokantieji gali būti linkę mokytis tokiu būdu, tai irgi kelia tam tikrų iššūkių, susijusių su kitų mokymosi formų taikymu tuo pačiu metu. D. Žilinskienė mini, kad ne mažiau svarbi yra ir teisinga žaidimo struktūra, tinkamai parinkti jo elementai, atitinkantys mokomojo dalyko turinį, specifinį kontekstą. „Žaidimo sukūrimas – didelio intelektinio gebėjimo reikalaujantis projektas, prie kurio dirba didžiulės komandos“, – sako ji.
Mokymosi procesas turės priartėti prie moksleivių ir studentų poreikių
Kalbėdama apie švietimo ateitį, Deimantė sako, kad turime suprasti, jog ateityje mokymosi procesą teks organizuoti taip, kad jis geriausiai atitiktų jo dalyvių poreikius ir suteiktų jiems galimybę patiems pasirinkti patraukliausias mokymosi formas. Dirbtinis intelektas jau šiandien tai daro, o jo galimybės tik plėsis. „Knygą, konspektą, užrašus DI jau gali perkelti į audio ar kitą patrauklią konkrečiam besimokančiajam formą“ – sako ji.
Žilinskienė pabrėžia, kad svarbu suprasti, kad įvairios mokymosi formos yra priimtinos, jeigu jos padeda asmeniui personalizuotai įsisavinti ir suprasti informaciją, leidžia pasiekti rezultatų ir užtikrina asmens motyvaciją mokytis bei tobulėti. Todėl, pasak jos, turime skatinti mokymo, medžiagos pateikimo įvairovę, suvokiant, kad besimokantieji taip pat yra labai skirtingi , o taip pat ir neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų, jei norime mokymosi procesą padaryti įdomų ir patrauklų.
Daugiau apie Kazimiero Simonavičiaus universiteto „SEED“ (Tvarus verslumas švietimo srityje) projektą (2022-1-PL01-KA220-HED-000088765), įgyvendintą kartu su tarptautiniais partneriais galite sužinoti paspaudę nuorodą: https://ksu.lt/apie-universiteta/padaliniai/projektu-pletros-skyrius/seed-tvarus-verslumas-svietimo-srityje/
Daugiau informacijos rasite projekto svetainėje: e-seed.eu
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.
Šių metų rugsėjo 25–27 d. Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) prorektorė dr. Loreta Tauginienė dalyvavo Tarptautinės vadybos tobulinimo dinamiškose visuomenėse asociacijos (angl. The International Association for Management Development in Dynamic Societies; CEEMAN) Insbruke organizuotoje 32-oje tarptautinėje konferencijoje „Antreprenerystė skaitmeniniame amžiuje“. Šioje konferencijoje prorektorė pristatė stendinį pranešimą apie nesavarankiško kūrinio rengimo paslaugas teikiančias įmones kaip grobuoniškus skaitmeninius antreprenerius. Pranešimo metu ji pabrėžė, kad pasaulyje yra vos kelios valstybės, kurios tokių įmonių veiklą vertina ne tik kaip neetišką, bet ir neteisėtą (pvz., Lietuva, Jungtinė Karalystė, Australija). Prorektorė taip pat atkreipė dėmesį, kad sparčiai įsibėgėjusios generatyvinio dirbtinio intelekto technologijos šių įmonių veiklos nepristabdė.
1993 m. įsteigta asociacija siekia paspartinti vadybos kokybės augimą Vidurio ir Rytų Europoje. Šiuo metu asociacija veikia kaip pasaulinis institucijų, tobulinančių vadybos kokybę bei skatinančių švietimą, naujienų sklaidą, tinklas.
CEEMAN priklauso 200 narių iš 50 Europos, Šiaurės Amerikos, Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalių. Prorektorė dr. L. Tauginienė prisijungė prie šios asociacijos tinklo veiklos 2024 m.
Spalio 10 d. Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) kartu su partneriais, teisinių paslaugų įmone „Fondia“ ir Aukštoji mokykla SMK, organizuoja renginį „LegalTech inovacijos: dirbtinio intelekto taikymas teisėje ir versle“, kuriame bus nagrinėjami dirbtinio intelekto įrankių valdymo aspektai verslo organizacijose. Apie artėjantį renginį, jo tikslus ir nagrinėjamus klausimus kalbame su pranešėja Katerina Jarmolovičiene. Katerina yra „Fondia” vyresnioji teisininkė, KSU programos „Dirbtinis intelektas: teisiniai aspektai ir rizikų valdymas“ lektorė, IAPP sertifikuota dirbtinio intelekto valdymo profesionalė (AIGP).
Kam skirtas spalio 10 d. renginys ir kokios problemos jame bus nagrinėjamos?
Renginio tema aktuali verslo organizacijų vadovams, teisininkams, personalo valdymo specialistams ir visiems, kas nori saugiai naudoti DI darbe. Be abejonės kviečiame dalyvauti ir studentus – būsimus teisininkus! Dirbtinis intelektas jau nebėra naujiena – jis mūsų kasdienybė. Jo neturėtume vengti, priešingai – turime jį įveiklinti optimizuojant procesus verslo organizacijose. Generatyvinių DI įrankių dėka darbuotojai įmonėse gali greičiau paruošti reikiamus dokumentus, suredaguoti ir išversti tekstus, parengti sutartis ir greičiau parašyti laiškus. Viena iš sričių, kur generatyvinis DI ypač naudingas – didžiulių dokumentų apimčių analizė.
Kokios DI sistemos yra optimaliausios, kaip jos gali palengvinti verslo organizacijų darbuotojų darbą, optimizuoti procesus ir kokios rizikos kyla naudojant vienus ar kitus DI įrankius – apie tai kalbėsime spalio 10 d.
Renginiu taip pat norime paskatinti organizacijų vadovus labiau domėtis, kokius DI įrankius naudoja jų darbuotojai. Norime juos paskatinti imtis lyderystės diegiant DI sistemas įmonėse. Šiandien darbo rinkoje atsiranda nauja verslo paslauga – DI įrankių, naudojamų organizacijose, „skenavimas“, po kurio dažnai paaiškėja, kad verslo organizacijų vadovai net nežino, kokius DI įrankius naudoja darbuotojai. Vadovams tikrai verta tuo domėtis – tai susiję su duomenų apsaugos, autorinių teisių klausimais ir įmonės reputacija. DI įrankių yra įvairių, todėl svarbu organizacijoje įdiegti saugias DI sistemas.
Dirbtinis intelektas pilnu pajėgumu į mūsų gyvenimus atėjo ne taip seniai, tačiau jau esate IAPP sertifikuota dirbtinio intelekto valdymo profesionalė (AIGP) ir skaitote paskaitas šia tema KSU. Kaip pavyko taip greitai tapti šios srities eksperte?
Karantinas suteikė progą pagalvoti apie dalykus, kuriems paprastai turime mažai laiko. Man tai buvo proga apsvarstyti savo teisininkės karjeros tolimesnę kryptį. Teisininke dirbu nuo 2006 metų ir puikiai pamenu, kaip 2020 m. pamačiau DI sugeneruotą netikrą vaizdą su garsu, vadinamą „Deep Fake“. Mane sudomino šis reiškinys iš teisinės pusės, todėl pradėjau tuo intensyviai domėtis. 2021 m. Mykolo Romerio universitete baigiau Teisės ir technologijų programos (Legal Texh LLM) magistro studijas. Paraleliai su kolegomis Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, tarptautinėje teisinių paslaugų įmonėje „Fondia“, ėmėme analizuoti teisės ir DI aspektus. Šiandien toliau gilinuosi į šią sritį, kuri sparčiai auga.
Kokie iššūkiai laukia teisininkų DI srityje? Kam reikia ruoštis?
Teisininkams visada bus aktualu tai, kas svarbu jų klientams. Todėl jų žinių laukas turi būti itin platus – šiandien teisininkai dažnai veikia kaip konsultantai ir turi orientuotis į temas, svarbias jų klientams. Dažnai tenka įsijausti ir į marketingo vadovo, biudžeto planuotojo, pardavimo vadovo vaidmenis ir suprasti, koks DI įrankis galėtų būti naudingiausias šios srities atstovams ir visai organizacijai. Kadangi DI skverbiasi į visas verslo sritis, teisininkai turi domėtis ir išmanyti DI keliamas rizikas bei reglamentavimą. Svarbu žinoti, pagal kokius kriterijus kompanijos turėtų išsirinkti DI įrankius – reta kuri įmonė kurs savo DI sistemas. Įsigyjant DI sistemas, reikia atkreipti dėmesį į jų šališkumo ir saugumo rizikas, įvertinti, ar viskas gerai su duomenų apsauga. Juk ruošiantis naudoti DI produktų ar paslaugų pardavimams, būtina įvertinti duomenų nutekėjimo riziką ir pan. Beje, atsiranda vis daugiau autorių skundų dėl jų intelektinės nuosavybės darbų naudojimo DI programose – tai intelektinės nuosavybės reglamentavimo klausimas.
DI sparčiai vystosi ir kinta. Kaip suspėti paskui naujoves?
2024 m. rugpjūčio mėn. įsigaliojo ES reglamentas, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės (Dirbtinio intelekto aktas). Į šį aktą yra įtraukti tam tikri saugikliai, kad vystantis technologijoms jis būtų pritaikomas ir aktualus. Aktas parengtas pagal rizikos lygių paskirstymą, su didesniais įsipareigojimais didesnės rizikos veikėjams. Skirtingi rizikos lygiai reikš didesnį arba mažesnį reguliavimą. Tačiau be abejonės, naujienas reikia sekti – dalis rizikų kyla ir iš pačios technologijos.
Esate „Fondia“ narė. Ką Jums duoda buvimas šios teisinės įmonės nare?
„Fondia“ – tarptautinė teisinių paslaugų įmonių grupė, įkurta prieš dvidešimt metų Suomijoje. Turime ofisų Suomijoje, Švedijoje, Estijoje ir čia, Lietuvoje, daugiau kaip 130 teisės ekspertų keturiose šalyse. Teikiame aukštos kokybės teisines verslo konsultacijas, pasitelkdami novatoriškus paslaugų modelius ir technologijas. „Fondia“ dirbu trejus metus, man ypač svarbu kad turime unikalią, vertybėmis grįstą įmonės kultūrą ir jos įgyvendinimo politiką, kuria vadovaujamės kasdien. Tai atspindi skandinavišką tradiciją, kur didelis dėmesys skiriamas įmonių kultūros puoselėjimui bei nuolatiniam jos tobulinimui.
Kaip užsiregistruoti į konferenciją?
Į konferenciją gali užsiregistruoti visi norintys. Dalyvio mokestis – simbolinis ir siekia 50 Eur. Speciali nuolaida taikoma organizatorių partneriams, jų studentams ir alumnams.
Registracijos forma: LegalTech inovacijos: dirbtinio intelekto taikymas teisėje ir versle (lyyti.fi)
2024 m. rugsėjo 9–13 d. Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) atstovai dalyvavo Dubrovnike (Kroatija) vykusioje Luhmanno konferencijoje. Šių metų konferencijos tema – „Guiding Distinctions – Observed with Social Systems Theory.“ Renginys subūrė žymiausius sociologus ir tyrėjus iš viso pasaulio – nuo Argentinos, Kanados iki Pietų Afrikos bei Japonijos.
Konferencijoje buvo diskutuojama įvairiomis temomis, pradedant vadovavimu ir vadyba, baigiant menu bei literatūra. Vienas svarbiausių šių metų renginio akcentų – geriausio pranešimo apdovanojimas. Jis įteiktas profesorei Diane Laflamme iš Kvebeko universiteto Monrealyje už jos novatorišką tyrimą „Is Ethics a Utopia? Yes, when Moral Distinctions Impair the Ethical Aim.“ Profesorės Laflamme darbas nagrinėja Luhmanno skaitmeninės teorijos ir Ricoeur analoginės filosofijos sąveiką, siūlydamas naują požiūrį į etinį mąstymą skaitmeniniame amžiuje.
Luhmanno konferenciją kasmet organizuoja „Next Society Institute“ (NSI), įkurtas 2020 m. Kazimiero Simonavičiaus universitete, kurio tikslas – globalaus bendradarbiavimo ir socialinių sistemų teorijų nagrinėjimo skatinimas.
Fotomenininkės Ievos Austinskaitės parodą „Ki |r| timai”, kurioje – gatvių fragmentų, architektūros ir kasdienybės ženklų dokumentacija, žiūrovui atskleidžia besikeičiančią ir kontrastingą Vilniaus Kirtimų rajono dabartį, nuo rugsėjo 6 iki spalio 31 d. galima aplankyti Kazimiero Simonavičiaus universitete, Vilniuje.
Ieva Austinskaitė savo kūryboje tyrinėja viešųjų erdvių struktūras, urbanistinę aplinką, žmogaus ir miesto ryšį. Menininkė šiuo metu gyvena ir kuria Kaune. Middlesexo universitete ji baigė fotografijos bakalauro programą, Karališkajame meno koledže Londone – magistro studijas, rezidavo Vizualiųjų menų mokykloje Niujorke. Parodose bei leidiniuose fotomenininkės darbai publikuojami nuo 2011 m. I. Austinskaitės fotoserijoje „Ki |r| timai” užfiksuoti keli Kirtimų rajono veidai: naujos korporacijų ir didelių logistikos centrų teritorijos ir jos struktūrų atspindėjimas, senasis, industrinis, „gamyklinis“ rajono veidas bei sąlyginai nedidelės gyvenamųjų namų, trobų, žaidimų aikštelių ir kasdienio, labiau kaimiško nei miestietiško. Kviečiame paskaityti menininkės interviu apie fotografės kelią ir rajono identiteto paieškas.
Ieva, papasakok, kokios temos tave domina fotografijoje?
Fotografuoju nuo ankstyvos paauglystės ir jaučiu, kaip fotografija keliauja per skirtingus mano gyvenimo etapus, tad kinta ir temos, kurios domina. Visada buvau jautri savo aplinkai ir norėjosi tai kažkokiu būdu fiksuoti, rinkti vaizdus ir fragmentus, kurie visų pirma man pačiai rezonuoja. Daugeliu atvejų tai spontaniškas ir intuityvus procesas, tarytum vizualus dienoraštis, vietų, žmonių, ryšio ieškojimas erdvėse, stebėjimas ir pažinimas. Vis grįžtu prie to, kaip viešosiose erdvėse atsispindi kasdienybės ritmai, dokumentuoju urbanistinę aplinką, žmogaus ir miesto ryšį.
Kaip į tavo interesų lauką pateko miesto viešosios erdvės ir ypač jo tranzitinės vietos? Kuo tau įdomios šios teritorijos? Galbūt turi miesto dokumentikos pavyzdžių įkvėpusių fotografuoti būtent miestą?
Emigravus į Londoną daug laiko praleisdavau vaikščiodama ir tyrinėdama miestą, architektūrą, bei tai, kaip šios erdvės naudojamos ir pritaikomos žmonių poreikiams. Įdomu stebėti kaip miestas sluoksniuojasi ir keičia savo pavidalą. Nuolatiniai pokyčiai ypatingai juntami didmiestyje, kuris transformuojasi itin greitai, o fotografija – puikus įrankis tai dokumentuoti, tad gan organiškai tai tapo vienas pagrindinių mano praktikos elementų. Gali atrodyti, kad tai labai aptakios, globalios temos, tačiau tai taip pat yra ir asmeninio ryšio kūrimas su šiomis vietomis, mėginimas jas prisijaukinti, pažinti, atrasti naratyvus, kurie gimsta iš mano pačios patyrimų. Be abejo, ypač akademinėje, studijų aplinkoje, bet ir savarankiškai domintis, susidūriau su daugybe kūrėjų ir metodikų. Kaip daugiausiai įtakos turėjusią kryptį išskirčiau Naująją topografiją (angl. New Topographics). 7-8-ajame dešimtmetyje apjungta fotografų vizija į kraštovaizdį bei tai, kaip jis formuojamas žmogaus, paliko žymę ir mano pačios matyme. Na o Luigi Ghirri kūryba itin rezonuoja galvojant apie ploną liniją tarp fikcijos ir dokumentikos, savotiško žaismingumo tame, kaip galime matyti kasdienybėje atsiskleidžiančius motyvus, kažką nuobodaus pamatant netikėtais ir intriguojančiais rakursais.
Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas, nuo ko pradedi: ar tyrinėjant viešąsias erdves įsitraukia kiti tyrėjai? Istorikai, žmonės vienaip ar kitaip susiję su vieta, o galbūt vadovaujiesi tik savo fotografiniu žvilgsniu?
Kaip vieną svarbiausių aspektų įvardinčiau judėjimą ir fizišką vietos pajautimą, būtent nuo to dažniausiai atsispiriu. Sunku būtų atsieti savo praktiką nuo žingsniavimo gatvėmis ir to, ką tada atrasti, patirti. Man tai tarytum savotiška meditacijos forma, sulėtėjimas ir dažnai netikėtų situacijų, vietų, objektų bei žmonių atradimas. Miestų tyrinėjimą pėsčiomis itin įdomiai aprašo Rebecca Solnit knygoje „Wanderlust“. Fotografuodama stengiuosi įsileisti atsitiktinumus, nenusiteikti iš anksto ir atrasti tai, ko galbūt, net nežinojau ieškanti. Bendradarbiavimas ir dalinimasis su mentoriais, tyrėjais ir bendraminčiais taip pat itin svarbus aspektas ir labai praturtina, pagilina kūrybinius procesus, padeda pamatyti naujus kampus ir manau yra būtina kūrybos dalis.
Kirtimų rajonas, kurį fotografavai, tau nebuvo pažįstama teritorija, galbūt tau kilo paralelių ar kaip tik priešpriešų tyrinėjant Kirtimus bei kitas, jau kada nors fotografuotas miestų periferines vietas?
Iš tiesų, Kirtimai buvo labai netikėta lokacija, ir galvoju, ar be Kirtimų kultūros centro iniciatyvos apskritai būčiau atsidūrusi čia su fotokamera, bet labai džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti šį rajoną kiek detaliau, paklaidžioti ir sužinoti apie jo istoriją. Įdomu, tai, kad Kirtimai iki pat 2022-ųjų man buvo tiesiog pravažiuojama vieta, bet pradėjus lankytis čia atsiskleidė kitoks, kontrastingas ir kartais net siurrealus rajono veidas. Viena paralelė iškilo. Būnant rezidencijoje Niujorke, gan dažnai lankydavausi ir fotografavau „Red Hook“ rajone. Tai gan atoki laivybos ir uosto teritorija, talpinanti įvairius fabrikus ir logistikos centrus, žinoma, didesnės skalės, bet šiek tiek primena jausmą lankantis Kirtimuose. „Red Hook“ rajonas taip pat per pastaruosius metus stipriai transformavosi, vietoj XIX a. pastatų iškilo Amazon, UPS, Ikea logistikos bazės. Atrodo, kad Kirtimuose – nors ne taip sparčiai, bet taip pat vyksta panašūs procesai. Panašu ir tai, kad laikas per šias vietas eina netolygiai: vietomis užsilikusi sena architektūra, gyvenimo ritmas tarytum nepakitęs dešimtimis metų, o vietomis jaučiama itin stipri gentrifikacija.
Ar tai, kad iki tol mažai žinojai apie Kirtimus tau padėjo kuriant, o galbūt atvirkščiai – susidūrei su iššūkiais?
Manau, kad tai, jog nebuvau gerai susipažinusi su Kirtimais prieš tai, padėjo pamatyti šią lokaciją šviežiomis akimis, neturėjau išankstinio nusistatymo, ko reikėtų tikėtis. Kita vertus, gido Alberto Kazlausko pasakojimai apie rajono istoriją padėjo atkreipti dėmesį į skirtingas Kirtimų vietas, susidarė savotiškas karkasas ir ritmas, kuriuo ėmė plėtotis naratyvas. Norėjosi aplankyti ir dokumentuoti tiek industrinę Kirtimų dalį, naujesnes, besiplečiančias teritorijas, buvusių taborų vietas, tiek vis dar gyvenamas vietoves.
Koks gi tau pasirodė Kirtimų mikrorajonas?
Pirmieji jausmai asocijavosi su nuoboduliu, uždarumu, atrodė gan sudėtinga prieiti prie Kirtimų fotografiškai, daugybė teritorijų aptvertos, sunkiai pasiekiamos pėsčiajam. Iš pradžių nebuvo lengva užmegzti pokalbius su čia gyvenančiais ar dirbančiais žmonėmis. Bet vis grįžtant į tas pačias vietas, randant iš pirmo žvilgsnio neakivaizdžius praėjimus, atradau ir daugiau ryšio. Skulptūros ir vitražo centre dirbantys menininkai priėmė ir papasakojo įdomių istorijų susisiejusių tiek su Kirtimų praeitimi, tiek su dabartine kasdienybe. Po metus trukusio fotografinio pasivaikščiojimo Kirtimuose, atrodo, jog tai itin sluoksniuota, daugybę istorijų talpinanti vieta, kuri itin sparčiai kinta ir plečiasi.
Miestai šiandien keičiasi žymiai greičiau, nei jie keitėsi prieš šimtmetį, kaip manai, kokią prasmę šiandien įgauna fotografinis archyvas?
Manau, kad keičiasi ne tiek paties fotografinio archyvo prasmė, kiek jo prieinamumas ir galimybės kaupti ir dalintis vaizdine bei faktine informacija. Turime žymiai daugiau priemonių nei anksčiau, kaip galime užfiksuoti dominančias vietas, žmones, įvykius, naudojant esamus archyvus ir kuriant naujus. Miestų dokumentacija leidžia prisiliesti prie laiko tėkmės, pamatyti juos kaip gyvus, kintančius organizmus. Tokie fotografiniai archyvai gali egzistuoti savarankiškai, bet taip pat gali veikti kaip dalis platesnio istorinio, antropologinio ar kūrybinio tyrimo.
Organizatorius – Kirtimų kultūros centras, projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Interviu. Kalbino Raimonda Rimeikė
Spalio 10 d. Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) kartu su partneriais, teisinių paslaugų įmone „Fondia“ ir SMK Aukštąja mokykla, organizuoja renginį „LegalTech inovacijos: dirbtinio intelekto taikymas teisėje ir versle“, kuriame bus nagrinėjami dirbtinio intelekto įrankių valdymo aspektai verslo organizacijose.
Renginyje pranešimus skaitys KSU rektorė prof. dr. Jolanta Bieliauskaitė ir „Fondia“ vyresnioji teisininkė, sertifikuota dirbtinio intelekto valdymo profesionalė (AIGP) Katerina Jarmolovičienė. „Fondia“ vyresnioji teisininkė, intelektinės nuosavybės kompetencijos vadovė Baltijos šalims Ernesta Kavolėlienė ves praktines teisinio dizaino mąstysenos ir DI įrankių taikymo dirbtuves.
Prof. dr. Jolanta Bieliauskaitė, kuri renginyje skaitys pranešimą apie DI taikymą teisėje ir versle, pabrėžia, kad teisininkai dėl plataus veiklos lauko, vieni pirmųjų turi prisitaikyti prie DI iššūkių. Jos teigimu, verslo organizacijų vadovai taip pat turi nuolatos galvoti apie darbuotojų kompetencijų kėlimą, nes aštri konkurencija versle šiandien reikalauja puikaus DI sistemų išmanymo ir saugaus jų taikymo darbe. „Džiaugiamės, kad renginyje turėsime akademinių ir praktinių įžvalgų pusiausvyrą. Pranešėjos yra praktikuojančios teisininkės, dirbančios „Fondia“ – tarptautinėje teisinių paslaugų įmonių grupėje, kuri įkurta prieš dvidešimt metų Suomijoje. Katerina Jarmolovičienė taip pat dėsto KSU, ji yra sertifikuota DI valdymo profesionalė“, – sako KSU rektorė prof. dr. Jolanta Bieliauskaitė.
„Renginiu norime paskatinti organizacijų vadovus imtis lyderystės diegiant DI sistemas įmonėse. Vadovams tikrai verta domėtis, kokius DI įrankius naudoja jų darbuotojai ir savo įmonėse diegti saugias DI sistemas – tai susiję su duomenų apsaugos, autorinių teisių klausimais ir įmonės reputacija“, – sako Katerina Jarmolovičienė.
Renginys aktualus verslo organizacijų vadovams, teisininkams, personalo valdymo specialistams ir visiems, kas nori saugiai naudoti DI darbe. Dalyvauti kviečiami ir studentai – būsimieji teisininkai, kuriems taikoma renginio dalyvio mokesčio nuolaida. Renginio dalyviai gaus sertifikatą, patvirtinantį temų išklausimą.
Registracija į renginį:
https://www.lyyti.fi/reg/LegalTech_inovacijos_dirbtinio_intelekto_taikymas_teisje_ir_versle_3607