Home
|
Home
|
Dirbtinio intelekto (DI) plėtra skatina permąstyti daugelį profesijų, tarp jų – ir teisę. Ar teisininko darbas taps algoritmų dalimi, o gal kaip tik įgis naują reikšmę? Apie tai kalbamės su Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) Teisės ir technologijų instituto studijų ir mokslo vadovu dokt. Olegu Beriozovu, kuris atskleidžia, kaip DI keičia teisės praktiką, kur jo ribos ir kokių savybių prireiks ateities teisininkui. 
– Dirbtinis intelektas (DI) sparčiai skverbiasi į įvairias profesines sritis. Ar ši tendencija kelia grėsmę teisininko profesijai?
– DI iš tiesų keičia daugelio profesijų veikimo principus – nuo medicinos iki žurnalistikos. Teisės srityje jis jau dabar automatizuoja sutarčių analizę, ieško panašių bylų teismų praktikoje, padeda generuoti dokumentus. Tačiau teisininko profesija nėra vien mechaninis procesas – tai darbas, reikalaujantis konteksto suvokimo ir žmogiškojo faktoriaus. Todėl DI tampa veikiau pagalbiniu įrankiu, bet negali jo pakeisti.
Teisininkas – tai ne tik įstatymų žinovas, bet ir problemų sprendėjas, strategas, etikos ir teisingumo gynėjas. Jis atstovauja žmonių, visuomenės interesams, interpretuoja teisės normas, siūlo sprendimus sudėtingose situacijose. Jo darbe itin svarbi gebėjimo derinti teisės raidą su žmogiškuoju orumu bei moraliniais aspektais funkcija. Tai gebėjimai, kurie sunkiai automatizuojami.
– Kokie konkretūs dirbtinio intelekto sprendimai jau taikomi teisėje?
– Yra keletas ryškių pavyzdžių. Platforma „DoNotPay“ siūlo automatizuotą teisinę pagalbą JAV – padeda rašyti skundus, bylinėtis dėl baudų. Kai kuriose šalyse naudojami analitiniai algoritmai, kurie prognozuoja bylų baigtį ar padeda prokurorams. Tačiau šios priemonės dažniausiai veikia tik labai siaurame, taisyklių apibrėžtame kontekste.
Viena iš svarbiausių sričių, kur DI taikomas teisėje, yra teisinės informacijos paieška. Šiuolaikiniai DI įrankiai leidžia per kelias sekundes rasti aktualius teisės aktus, teismų praktikos pavyzdžius ar teisinius komentarus didžiulėse duomenų bazėse. Tai leidžia teisininkams greičiau pasiruošti byloms, parengti išsamesnes analizes ir efektyviau aptarnauti klientus.
Dar viena svarbi sritis – dokumentų rengimas ir peržiūra. DI technologijos jau dabar gali generuoti teisinių dokumentų juodraščius, remiantis klientų pateikta informacija, aptikti netipines ar rizikingas sutarčių sąlygas bei padėti standartizuoti procesus. Tokios sistemos ypač vertingos advokatų kontoroms, kurios turi parengti didelį kiekį standartinių dokumentų.
DI taip pat plačiai taikomas sutarčių analizėje. Įrankiai gali peržiūrėti šimtus sutarčių per kelias minutes, išryškindami galimus neatitikimus, rizikas ar pasenusius punktus. Tai leidžia teisininkams skirti daugiau dėmesio turiniui ir sprendimams, o ne mechaniniam skaitymui.
Svarbi ir duomenų analizės funkcija. DI gali analizuoti teisminių procesų duomenis, prognozuoti bylos baigtį, remiantis panašių atvejų istorija, bei padėti vertinti rizikas. Tokia analizė naudinga tiek sprendžiant, ar verta pradėti teisinį ginčą, tiek formuojant derybines strategijas.
Be to, DI padeda organizuoti teisininko darbo laiką – automatinės sistemos gali registruoti, kiek laiko skiriama konkretiems klientams ar užduotims, sudaryti sąskaitas, sekti produktyvumą.
Kita vertus, dirbtinis intelektas jau naudojamas ir klientų aptarnavime. DI pagrindu veikiantys pokalbių robotai (chatbotai) geba suteikti bazinę teisinę informaciją, atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus, surinkti pradinius duomenis prieš teisininko konsultaciją. Tokie sprendimai ypač aktualūs didelėse organizacijose ar teisinėse platformose, kurios aptarnauja daug klientų vienu metu.
Teisininkams, dirbantiems verslo ar tarptautinėje aplinkoje, DI gali padėti ir vertinant, ar veikla atitinka galiojančius teisės aktus. Tokios atitikties (angl. compliance) sistemos padeda įmonėms išvengti teisinių rizikų, ypač reguliuojamuose sektoriuose, kaip finansai, sveikatos apsauga ar duomenų apsauga.
Galiausiai, bylinėjimosi procesuose DI taikomas kaip „litigation support“ priemonė – padedanti greitai peržiūrėti milžiniškus dokumentų kiekius, rasti esminius įrodymus, automatizuoti dokumentų atranką ir analizę.
– Kur yra DI ribos teisinėje veikloje?
Visų pirma – teisinio konteksto interpretacija vertinimas. Žmogaus teisės, moraliniai vertinimai, socialinė atsakomybė – visa tai reikalauja vertybinio mąstymo ir čia DI teisininkui padėti negali. Net ir geriausi algoritmai gali klysti, kai pritrūksta duomenų arba kai kontekstas unikalus. Tada ir kyla klausimas – kas prisiima atsakomybę, jei DI suklysta? Žmogus. Tad DI kol kas gali būti tik padėjėjas, o ne sprendimų priėmėjas.
– Koks bus ateities teisininko portretas?
Ateities teisininkas turės išmanyti technologijas, būti technologiškai raštingas. Tačiau dar svarbiau – išlaikyti gebėjimą mąstyti strategiškai, konsultuoti klientą, matyti sisteminius ryšius. DI galės atlikti rutininius veiksmus, bet žmonių tarpusavio ginčų sprendimas, mediacija, teisinių sprendimų modeliavimas – tai sritys, kur žmogiškasis protas liks nepakeičiamas.
DI nekeičia teisininko, bet išplečia jo galimybes – leidžia dirbti greičiau, tiksliau, produktyviau. Tuo pačiu jis išlaisvina laiką svarbiausioms užduotims – strategavimui, bendravimui su klientais, etinių dilemų sprendimui.
– Kodėl teisininkai išliks svarbūs net ir dirbtinio intelekto eroje?
– Dirbtinis intelektas gali analizuoti teisės aktus ir spręsti techninius uždavinius, tačiau jam trūksta gebėjimo suprasti socialinį, kultūrinį ir emocinį kontekstą. Jis negali prisiimti atsakomybės už sprendimus, kurie daro poveikį žmogaus teisėms ar orumui. Tik žmogus-teisininkas gali vertinti etinius aspektus, prisitaikyti prie konkrečių situacijų ir prisiimti atsakomybę.
Teisininko darbas taip pat grindžiamas pasitikėjimu, empatija, gebėjimu atstovauti klientui ir vesti derybas – šių savybių DI nepakeis. Be to, kuriant ir taikant DI reikės teisininkų, kurie sureguliuotų jo veikimo ir taikymo lauką.
Tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, teisininkai turės adaptuotis prie naujos technologijų įtakotos realybės. Ateities teisininkai turės būti ne tik teisės ekspertai, bet ir technologijų išmanantys strategai, gebantys dirbti tarpdisciplinėje aplinkoje. Prisitaikę prie naujų aplinkybių, teisės profesionalai taps dar reikšmingesni nei anksčiau.
– Kaip KSU teisės studijų programa prisitaiko prie DI šių pokyčių?
– Kazimiero Simonavičiaus universitetas teisės studijų programoje ypatingą dėmesį skiria teisės ir technologijų sankirtai. Studentai supažindinami su DI taikymu teisėje, skaitmeninėmis platformomis, teisinio raštingumo plėtra technologinėje aplinkoje.
Programa integruoja tarpdalykinį požiūrį – teisė neatsiejama nuo inovacijų, o KSU akcentuoja ne tik žinių suteikimą, bet ir gebėjimą adaptuotis prie besikeičiančios realybės.
Ar įmanoma vienu metu būti universiteto prorektore, dėstytoja, aktyvia visuomenininke ir parašyti įtraukiantį romaną? Pasirodo – galima. Helga M. Kauzonė tai įrodo jau trečią kartą. Neseniai pasirodžiusi jos naujausia knyga „Baltazaro dilema“ intriguoja ne tik detektyvine linija, bet ir giliomis moralinėmis temomis. Autorė kviečia skaitytojus pasinerti į žmogaus sąžinės, atsakomybės ir vidinių išbandymų labirintus.
Apie naująjį kūrinį, rašymo ritualus ir tai, kaip gimsta istorijos, – pokalbyje su autore. 
Neseniai pristatėte savo trečiąją knygą „Baltazaro dilema“. Apie ką ši knyga? Kokias problemas ji nagrinėja?
– „Baltazaro dilema“ – tai kūrinys apie pasirinkimus, formuojančius ne tik žmogaus likimą, bet ir jo sąžinę. Romano veikėjai atsiduria situacijose, kuriose tenka rinktis tarp dviejų blogybių – sprendimai, kuriuos jie priima, skaitytojui kelia klausimą: kas iš tiesų esame mes patys? Tai labiau psichologinis ir poetinis pasakojimas apie atsakomybę, tiesos paieškas ir žmogaus pasirinkimus, o mintis „kas nužudė ką“ tampa tik katalizatoriumi, atskleidžiančiu tikrąsias veikėjų vertybes ir vidinius konfliktus.
„Baltazaro dilema“ – atstovauja detektyvo žanrui, tačiau šioje netradicinėje istorijoje derinu kriminalinio siužeto įtampą su gilesniais filosofiniais apmąstymais. Knygoje subtiliai įpinu religinį aspektą – skaitytojas joje ras abejones, tikėjimo paieškas. Viskas vyksta paslaptinga legenda apgaubtame nedideliame miestelyje Pietų Europoje. Veiksmas sukasi apie kilmingų palikuonių bendriją, turinčią savo uždarą pasaulį, tradicijas ir neišspręstus konfliktus.
Pagrindinis herojus vaikystėje yra patyręs stiprų psichologinį sukrėtimą, po kurio jo protas liko pažeistas – tai atsispindi jo elgesyje, sprendimuose ir vidinėse kovose. Knygoje nagrinėju, kaip neišgydytos vidinės žaizdos gali pasireikšti netikėtais būdais – emociniais ar net fiziniais protrūkiais.
Be to, knygoje eksperimentuoju su haiku – bandau perteikti personažų būsenas ir kuriu ypatingą atmosferą.
Kaip gimė šios knygos siužetas? Ar jis turi sąsajų su ankstesniais Jūsų kūriniais?
– Šios knygos siužetas gimė pandemijos metu, kai visą laikotarpį dirbau didžiausioje COVID ligoninėje ir iš arti mačiau tiek fizinius, tiek psichologinius žmonių išbandymus – tiek pacientų, tiek ligoninės personalo. Pandemijos patirtys, stiprūs emociniai išgyvenimai ir suvokimas, kokia trapi gali būti žmogaus psichika, neabejotinai padiktavo kai kurias siužeto gaires ir temų pasirinkimą.
–Nors mano ankstesnių knygų siužetai ir žanrai skiriasi – nuo mokslinės fantastikos ir psichologinės dramos iki detektyvo ir haiku, visose jose yra dvi bendros dedamosios. Pirmoji – žmogaus vidinė kova su savo baimėmis, sąžine ir moralinėmis dilemomis. O antrąją kol kas neskubėsiu atskleisti – tai turėtų atrasti pats skaitytojas. Todėl, nors mano pasakojimai nėra vienos istorijos tęsiniai, šias knygas drąsiai galėčiau pavadinti savotiška trilogija, jungiančia pagrindines mano kūrybos idėjas.
Kaip pati vertinate šią knygą? Ar jaučiate savo, kaip rašytojos, augimą?
– Man „Baltazaro dilema“ yra svarbus žingsnis – tiek kaip kūrėjai, tiek kaip žmogui. Rašydama ją jaučiau, kad drąsiau kalbu apie sudėtingus dalykus ir labiau pasitikiu savo balsu. Jaučiu, kad augu, o tai motyvuoja kurti toliau.
Esate KSU universiteto prorektorė, dėstytoja, aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kaip pavyksta suderinti tiek daug veiklų ir išlikti produktyviai?
– Pagrindinis dalykas – aiškus prioritetų nusistatymas ir disciplina. Kai myli tai, ką darai, randi energijos net ir po ilgos dienos. O kai reikia pabėgti nuo rutinos, vieni žmonės keliauja ar kopia į kalnus, o aš atsipalaiduoju ir atgaunu jėgas rašydama – tai mano būdas išsivalyti mintis ir įkvėpti naujos motyvacijos.
Koks Jūsų rašymo ritualas? Ar turite tam tikrų įpročių, be kurių negalite kurti?
– Man svarbiausia – tyla ir laikas. Niekada neskubu rašyti. Dažniausiai rašau dienai nurimus arba dar prieš saulėtekį, kai miestas snaudžia, o aplinka sustingusi ir tyli (kitaip neįmanoma – juk dieną esu pasinėrusi į darbus). Šalia visada turiu mėgstamą puodelį kavos ir kruasaną – mažas, bet svarbus ritualas, padedantis susikaupti.
Neturiu griežto rašymo tvarkaraščio – rašau tik tada, kai pajuntu tą mistinį vidinį impulsą – įkvėpimą. Žavi ir pats kūrybos procesas: kai istorija jau sugulusi į tekstą, o tu gali žaisti – perdėlioti siužetus, keisti perspektyvas, atrasti naujas prasmes. Šis etapas man suteikia daugiausia džiaugsmo ir leidžia pasijusti tikra savo istorijų architekte.
Kokius autorius mėgstate skaityti pati? Gal turite kūrėjų, kurie Jus įkvepia?
– Mėgstu skaityti Haruki Murakami, Gabriel García Márquez, F. Scott Fitzgeraldo kūrybą. Jie visi geba subtiliai kurti personažų pasaulius ir nagrinėti gilius egzistencinius klausimus – tai mane įkvepia.
Ar „Baltazaro dilema“ bus pristatyta artėjančioje Vilniaus knygų mugėje?
– Taip, labai tikiuosi pristatyti „Baltazaro dilemą“ artėjančioje Knygų mugėje ir susitikti su skaitytojais gyvai.
Kur skaitytojai gali įsigyti Jūsų naujausią knygą?
– Knygą „Baltazaro dilema“ jau dabar galima įsigyti internetu, o nuo liepos vidurio – ir didžiuosiuose knygynuose.
Kokie Jūsų ateities planai?
– Ateitis žavi savo paslaptingumu – ji kupina netikėtumų ir galimybių, kurių šiandien dar negalime numatyti. Naujų knygų tikrai bus – esu sau pasižadėjusi kas penkerius metus išleisti naują kūrinį. Taip pat planuoju parašyti vadovėlį „Sveikatos ekonomika ir politika: nuo teorijos iki praktikos“, kuris būtų naudingas ne tik studentams, bet ir gydymo įstaigoms bei politikams, priimantiems sprendimus sveikatos sistemoje.
–Galbūt vieną dieną įkursiu ir savo knygyną – vietą, kurioje knygos ir žmonės susitiktų prasmingiems pokalbiams.
2025 m. liepos 10 d. Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) ir Zarasų rajono savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo siekiama skatinti glaudų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, regioninės plėtros, sveikatinimo, reabilitacijos, inovacijų, jaunimo politikos ir kitose abiem šalims aktualiose srityse. Susitarime numatytas bendradarbiavimas rengiant ir įgyvendinant regioninių įgūdžių susitarimą, siekiant stiprinti vietos darbo rinkos, švietimo ir inovacijų sistemų dermę bei skatinti tvarią regioninę plėtrą. 
Bendradarbiavimas apima konkrečias iniciatyvas: KSU studentų praktikas ir stažuotes savivaldybės įstaigose, bendrus taikomuosius tyrimus, regiono plėtros analizę, sveikatinimo programas ir pilotinius projektus. Taip pat numatyti mokymai, konferencijos, keitimasis informacija bei studijų kokybės tobulinimas pagal regiono poreikius.
„Šiuolaikinis universitetas turi būti atviras regionams ir aktyviai įsitraukti į visuomenės raidą. Tikime, kad bendradarbiavimas su Zarasų rajono savivaldybe taps pavyzdžiu, kaip akademinė bendruomenė ir vietos valdžia gali kartu kurti pridėtinę vertę – tiek per mokslą, tiek per socialines inovacijas,“ – sako Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorė doc. dr. Gitana Neverienė.
Zarasų rajono merė Nijolė Guobienė pabrėžė šio susitarimo reikšmę stiprinant viešųjų paslaugų kokybę, investuojant į žmogiškuosius išteklius ir skatinant darnų vystymąsi.
Tarp numatomų veiklų – švietimo ir sveikatos paslaugų prieinamumo kaimiškose vietovėse tyrimai, gyventojų apklausos, mentorių rengimas, bendri renginiai bendruomenei, specialistų mokymai bei regioninio įgūdžių susitarimo rengimas, kuriuo siekiama efektyviau derinti darbo rinkos poreikius su švietimo pasiūla.
Šis susitarimas yra dar vienas žingsnis kuriant tvarią, žiniomis ir partnerystėmis grįstą regioninę plėtrą.
KSU universitetas vienintelis Lietuvoje vykdo Nekilnojamojo turto verslo ir investavimo studijų programą. Apie tai, kodėl verta rinktis šias studijas ir kaip tapti šios srities profesionalu, kalbame su KSU dėstytoju, nekilnojamojo turto (NT) įmonės vadovu Kasparu Žemaičiu. 
– Kokias konkrečias karjeros kryptis siūlo KSU Nekilnojamojo turto verslo ir investavimo studijų programa?
– Nekilnojamasis turtas yra labai plati sritis. Juk mus visa supanti aplinka ir yra nekilnojamasis turtas. Čia savo nišą gali rasti įvairių sričių specialistai: inžinieriai, statybininkai, vadybininkai bei kūrėjai. Lietuvoje ilgą laiką buvo tik viena universiteto programa, siūlanti su nekilnojamuoju turtu susijusias studijas, tačiau ji buvo orientuota į inžinierių parengimą. Lietuvoje NT specialistų parengimas vyko ir vis dar vyksta seminarų, mokymų pagalba, kurie nukreipti į šioje srityje jau dirbančius specialistus.
KSU, reaguodamas į darbo rinkos poreikį, parengė studijų programą, leidžiančią suprasti nekilnojamąjį turtą iš vadybinės pusės. Šioje programoje studentai išmoksta, kaip tinkamai ir kokybiškai pasiūlyti tarpininkavimo bei administravimo paslaugas, kaip vertinti investicinius projektus ne tik iš finansinės perspektyvos, bet ir konceptualiai.
– Kokių savybių ar įgūdžių labiausiai reikia šiandieniniam NT profesionalui?
– Ši sritis yra labai plati, todėl manau, yra sudėtinga atsakyti, ko konkrečiai trūksta vienam ar kitam profesionalui. Palinkėčiau jauniems ekspertams specializuotis vienoje nišoje ir siūlyti geriausią paslaugą ar produktą rinkoje. Pvz., jei esate NT brokeris – koncentruokitės vienoje rinkoje, siūlydami nuomoti ar parduoti tik administracinės paskirties objektus.
– Kuo skiriasi klasikinis NT agentas nuo šiuolaikinio NT stratego ar analitiko?
– Klasikinis NT agentas paprastai siekia greitai įvykdyti pavienį sandorį, o šiuolaikinis NT strategas padeda klientui pasiekti rezultatą, atsižvelgdamas į jo planus bei tikslus.
– Kodėl, Jūsų nuomone, verta studijuoti NT ir investavimo programą KSU?
– Tai galimybė ne tik susipažinti su nekilnojamojo turto rinka ir jos aspektais, bet ir gauti ekspertų įžvalgų, leidžiančių iš esmės suprasti šią sritį. KSU studijų programą parengė ir ją dėsto šios srities profesionalai – ilgametę patirtį turintys specialistai, galintys perteikti ne tik teorines ar vadovėlines žinias, bet ir paskaitas praturtinti realiomis, kasdienėmis situacijomis. Praktinės užduotys padeda įvaldyti darbo metodus, kurie vėliau pritaikomi darbe.
– Kaip prasidėjo Jūsų karjera (NT) ir investavimo srityje?
– Mane visuomet žavėjo architektūra, pastatai, tačiau niekuomet negalvojau, jog karjera mane atves į nekilnojamo turto sritį. Studijavau visgi ne architektūrą, o finansus. Studijų metais atlikdamas profesines praktikas, išbandžiau save įvairiose srityse, o viena iš jų buvo susijusi su nekilnojamo turto administravimu. Tuomet supratau, jog mano stiprioji pusė – vadyba, strategijų rengimas ir planavimas. Bėgant laikui, vis labiau įsiliejau į nekilnojamo turto sritį, o su patirtimi į viršų kilo ir karjeros kreivė.
– Kokį patarimą duotumėte jaunuoliams, kurie svarsto, ar verta rinktis šią sritį?
– Pirmiausia norėčiau nuraminti – čia tikrai rasite savo vietą. Tam reikia laiko – rekomenduoju save išbandyti skirtingose darbo rolėse ir suprasti, kurioje srityje esate stipriausi.
– Ar NT sritis yra tik „skaičiai ir pastatai“, o gal čia slepiasi ir kūryba, žmonės, miestų formavimas?
– Tai ne tik projektų valdymas ar finansiniai skaičiavimai – tai gyvenamosios aplinkos kūrimas, urbanistinės vizijos įgyvendinimas ir ilgalaikės vertės formavimas visuomenei.
Kiekvienas sprendimas čia daro tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo kokybei, miesto tvarumui ir socialinei darnai. Būtent todėl NT sektoriaus profesionalai privalo suvokti, kad jų sprendimai formuoja ne tik pastatus, bet ir tai, kaip gyvensime, judėsime ir bendrausime ateityje.
– Kas Jus pačius labiausiai motyvuoja kasdien dirbant šioje dinamiškoje srityje?
– Man motyvacija – geras rezultatas, o jis gaunamas, kai įgyvendintas projektas konceptualiai pasiteisina ir atitinka visus vartotojų poreikius.
26-erių Gretė Lukošaitytė šiuo metu studijuoja Aviacijos vadybos magistro studijų programoje Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU). Gretė taip pat tarnauja Lietuvos kariuomenės Karinėse oro pajėgose. Iš pirmųjų pokalbio minučių akivaizdu – ji valinga, disciplinuota ir tvirtai siekianti savo tikslų. Jos atsakymai konkretūs, ji trykšta optimizmu ir iš karto generuoja idėjas, kaip Lietuvos kariuomenės jaunuoliams pristatyti nuotolinių studijų galimybes, kurios, pasak jos, yra itin patrauklios. Abejonių nekyla – Gretė – lyderė. 
Paklausta, iš kur tiek valios ir užsispyrimo, Gretė atsako, kad studijos Lietuvos karo akademijoje suformavo discipliną ir atsparumą, o artimųjų palaikymas suteikė pasitikėjimo savimi. „Aplinka, kurioje augame, turi didžiulę reikšmę tam, kokiomis asmenybėmis tampame“, – sako ji.
Karjeros pradžia ir aistra aviacijai
Mokyklos metus Gretė praleido Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje, kur aktyviai sportavo lengvąją atletiką. Ji specializavosi šuolyje į aukštį ir net buvo įtraukta į Lietuvos rinktinę. Nuo ankstyvo amžiaus domėjosi Lietuvos istorija, aktyviai dalyvavo patriotiniuose renginiuose, o dar mokydamasi aštuntoje klasėje tapo Lietuvos šaulių sąjungos nare. Vėliau Gretė įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, kur studijavo tarptautinius santykius.
Baigusi akademiją, Gretė nusprendė gilintis į aviaciją. Galimybė mokytis nuotoliniu būdu tapo lemiamu veiksniu renkantis šias studijas.
„Aviacija – dinamiška, technologijų varoma sritis, kurioje persipina ekonomika, skrydžių sauga, operacijų planavimas, verslo modeliai, tarptautinis susisiekimas ir geopolitika. Man patinka, kad mokymasis čia niekada nesibaigia. Aviacija nuolat evoliucionuoja – būtent tai daro šią sritį nepaprastai įdomią bei motyvuojančią“, – sako Gretė.
Ji ypač domisi aviacijos strateginiu vaidmeniu tarptautiniuose santykiuose ir ekonomikoje. „Baigusi tarptautinius santykius supratau, kad aviacija yra neatsiejama nuo geopolitikos ir pasaulio valstybių sąveikos“, – tikina ji.
Nuotolinės studijos – galimybė užimtiems žmonėms
Gretė pabrėžia, kad nuotolinės studijos yra itin reikalingos magistrantūros studentams, kuriems tenka derinti mokslus su darbu ar kitomis atsakomybėmis.
„Man buvo itin svarbu suderinti studijas su karine tarnyba. KSU suteikia tokią galimybę – paskaitos vyksta vakarais ir nuotoliniu būdu. Nepaisant mokymosi formos, KSU studijų kokybė itin aukšta – paskaitos dėstomos anglų kalba, o jas veda patyrę aviacijos ekspertai iš užsienio, turintys ilgametę darbo patirtį. Tai suteikia ne tik teorinių žinių, bet ir galimybę susipažinti su realiais aviacijos industrijos iššūkiais bei tendencijomis“, – pasakoja Gretė.
„KSU puikiai išvystė nuotolinių studijų sistemą – visa mokymosi medžiaga talpinama „Moodle“ platformoje, paskaitos vyksta „MS Teams“ aplinkoje, o jų įrašai prieinami bet kuriuo metu. Tai suteikia didžiulį lankstumą“, – dalinasi ji. Gretė taip pat pažymi, kad nuotolinė studijų forma neatima bendravimo džiaugsmo su kursiokais – ryšį su jais palaiko nuotoliu, o gyvai susitinka per atsiskaitymus.
Gretės mėgstamiausias studijų modulis – Verslo modeliai ir tendencijos aviacijoje (Business Models and Trends in Aviation). Šis modulis suteikė esminių žinių apie aviacijos industrijos veikimo principus, nuolatinius pokyčius ir inovacijas, formuojančias šios srities ateitį.
Laisvalaikis ir pomėgiai 
Gretės laisvalaikis skirtas asmeniniam tobulėjimui – ji domisi istorija, aviacija ir geopolitika – šios sritys leidžia giliau suprasti pasaulio įvykius ir jų sąsajas. Ji taip pat turi silpnybę senoviniams automobiliams, kuriuos laiko gyvomis praeities relikvijomis, atspindinčiomis savo laikmečio dvasią.
Be to, studentė mėgsta keliauti, ypač motociklu, nes tai suteikia galimybę į pasaulį pažvelgti iš kitos perspektyvos. Pėsčiųjų žygiai gamtoje padeda atsipalaiduoti, o visuomeniniai renginiai – pajusti bendruomeniškumą. Gretė taip pat skiria dėmesio saviugdai – skaito knygas ir sportuoja.
Apie bendraamžius ir jų galimybes
Pasak Gretės, 1998-ųjų karta – ambicinga ir siekianti tikslo. Daugelis jos bendraamžių jau atrado savo profesinį kelią, investuoja į išsilavinimą, saviugdą ir domisi pasauliu. Ji džiaugiasi matydama jaunus žmones, kurie ryžtingai eina pasirinktu keliu.
„Bendraamžiams linkiu atkaklumo ir pasitikėjimo savimi siekiant užsibrėžtų tikslų. Nebijokite klysti – klaidos yra vertingos pamokos, kurios stiprina ir ugdo. Visi turime daug galimybių, tereikia jomis tinkamai pasinaudoti“, – sako Gretė.
Gyvenime ji vadovaujasi Jimmy Deano mintimi: „Aš niekada negalėsiu pakeisti vėjo krypties, tačiau aš visuomet galėsiu pritaikyti bures taip, kad pasiekčiau savo tikslą“.
Kai galvojame apie kiną, dažniausiai prieš akis iškyla garsūs režisieriai, aktoriai ir įsimintini filmų kadrai. Tačiau už kiekvieno sėkmingo filmo slypi profesionali kino vadybininkų komanda. Būtent jie užtikrina, kad filmas būtų nufilmuotas laiku neperžengiant biudžeto ribų, o visa komanda – nuo aktorių iki technikų – galėtų dirbti be trikdžių.
Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) nuo rugsėjo pradžios pradeda vykdyti Kino industrijos vadybos bakalauro studijų programą. Apie kino ateitį, darbą ir galimybes kino industrijoje kalbamės su Kęstučiu Drazdausku – vienu žinomiausių kino prodiuserių Lietuvoje, turinčiu daugiau nei trisdešimties metų patirtį. Pasak jo, Lietuvos kino industrija šiuo metu išgyvena didžiulį pakilimą. „Nuo 2012 metų ši sritis išaugo net 40 kartų. Tai – kosminiai skaičiai“, – sako jis. Nors Lietuvoje kasmet sukuriama vis daugiau lietuviškų filmų, net 95 % Lietuvoje kuriamos kino produkcijos skirta eksportui. Lietuvą pasauliniai kino gigantai, tokie kaip kaip „Netflix“, HBO ar BBC renkasi dėl taikomos 30 proc. mokesčių lengvatos kino projektams, miestų architektūrinės įvairovės ir vietos kino specialistų profesionalumo.
Mūsų šalyje buvo nufilmuoti visame pasaulyje populiarumo sulaukę serialai: „Černobylis“ (angl. Chernobyl), „Sisi“, „Keisti dalykai“ (angl. Stranger Things), „Jaunasis Volanderis“ (angl. Young Wallander), „Klarkas“ (angl. Clark) ir kiti.
„Filmuojant Lietuvoje reikia įvairiausių specialistų – nuo režisieriaus asistentų iki aikštelės vadybininkų“, – pasakoja Kęstutis. Jis taip pat mini, kad dalis Lietuvos kino industrijos specialistų sėkmingai tęsia karjerą ir užsienyje „Ši sritis globali – darbo pobūdis panašus visose šalyse“, – sako K. Drazdauskas.
Kino vadyboje – spektras specialybių
Kino vadyba siūlo daugybę savirealizacijos galimybių: nuo gamybos, režisieriaus asistentų, iki lokacijų vadybininkų, kino gamybos vadovų ar linijinio prodiuserio.
Tačiau, kaip pabrėžia Kęstutis Drazdauskas, svarbiausia šiame darbe – meilė kinui.
„Ši sritis turi savo specifiką – darbas ne visada prasideda ryte, atostogų grafikas dažnai būna neprognozuojamas, o savaitgaliai projekto įkarštyje tiesiog neegzistuoja“, – pasakoja jis.
Pats K. Drazdauskas į kiną pasuko gana netikėtai – baigęs anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete 1994 metais, sužinojo, kad į Lietuvą atvyksta filmuoti amerikiečiai.
„Tuo metu grojau grupėje, uždarbiavau versdamas filmus ir visai neturėjau noro dirbti biure pagal griežtą grafiką. Sėkmingai įsidarbinau kaip režisieriaus padėjėjas – iš esmės kaip vertėjas, o po 3 metų – 1997 m. jau dirbau pirmuoju režisieriaus asistentu amerikiečių seriale: sudarinėjau gamybos planus ir vadovavau visiems departamentams filmavimo aikštelėje. 2003 m. įkūriau kino gamybos įmonę „Artbox“, – prisimena Kęstutis.
Per 30 darbo kino industrijos srityje metų jam teko išbandyti įvairius vaidmenis. „Kai dirbau kino gamyboje, turėjau labai aiškius laiko rėmus. Kai tapau prodiuseriu, viskas pasikeitė – kol nebaigtas projektas, nėra nei atostogų, nei savaitgalių“, – sako jis. Vis dėlto Kęstutis neslepia – kino aikštelės jis ilgisi. „Ten tikrai linksma – nutinka daug nuotykių“, – šypsosi jis.
Darbas kino industrijoje be anglų kalbos – neįsivaizduojamas
Svarbiausia kino vadyboje – gebėjimas planuoti, matyti visumą ir efektyviai organizuoti procesus, kurie dažnai vyksta etapais. „Kadangi filmo kadrai dažniausiai filmuojami ne chronologine tvarka, vadybininkai turi sudėlioti filmavimo planą taip, kad jis būtų logiškas ir efektyvus. Geras kino vadybininkas turi gebėti numatyti viską iš anksto. Visada verta būti pasiruošus blogiausiam scenarijui ir siekti, kad jo neprireiktų“, – sako K. Drazdauskas.
Jis pabrėžia, kad kino industrijoje itin svarbios anglų kalbos žinios. „Be profesinės anglų kalbos čia tiesiog nėra ką veikti. Mokytis kalbos filmavimo aikštelėje nebus kada – ten jau teks mokytis kino žargono“, – teigia prodiuseris.
K. Drazdauskas mini, kad „grynųjų“ specialybių šiandien vis mažiau, o horizontalios kompetencijos – itin pageidaujamos. „Kuo platesnes žinias ir gebėjimus atsinešite, tuo stipriau jausitės ir lengviau susidorosite su nestandartinėmis situacijomis, kurios šioje srityje – kasdienybė“, – sako jis.
„Matematiniai gebėjimai – tikrai svarbūs. Jei skaičiai kelia stresą, verta gerai pagalvoti, ar ši sritis jums tinkama. Kompiuterinių programų išmanymas – dar vienas privalumas. Nors kino industrijoje naudojamos specifinės programos, jų principai yra panašūs“, – aiškina jis.
Taip pat itin svarbios derybinės kompetencijos. „Derybos – visko pagrindas. Gamybos vadovo ar linijinio prodiuserio pagrindinė funkcija – suvaldyti biudžetą, o jį tiesiogiai veikia įvairios aplinkybės – šalies, kurioje kuriamas filmas, geografija, ekonominė situacija, vietinių paslaugų kainos“, – teigia jis. Galiausiai, itin svarbus gebėjimas bendrauti, burti komandą ir įkvėpti kitus.
Kino ateitis – nuolat kintanti
K. Drazdauskas sako, kad kino industrijos ateitį sunku prognozuoti, nes ši sritis itin dinamiška. „Kas buvo aktualu prieš dvejus metus, šiandien jau gali būti pasenę“, – teigia jis ir pateikia pavyzdį: „Per COVID-19 pandemiją kino gamyba sulėtėjo, kino teatrai užsidarė, tad išpopuliarėjo internetinės kino platformos (angl. Streamers). Jos pradėjo masiškai užsakinėti turinį, siekdamos išlaikyti prenumeratorių dėmesį. Taip prasidėjo serialų bumas – turinio kūrimas internetinėms kino platformoms tapo pagrindine kino kryptimi. Tačiau po kelerių metų ilgi serialai žiūrovams pabodo. Nauja tendencija – mini serialai ir kelių serijų filmai. Jis taip pat pabrėžia, kad šiandien pagaminti filmą yra daug paprasčiau nei jį parduoti, tad ir čia aktualūs vadybiniai gebėjimai.
Kalbėdamas apie DI įtakotą kino industrijos ateitį, K. Drazdauskas sako, kad į ją žiūri optimistiškai – audiovizualinio turinio kūrimas nevyks be žmogaus ir ateityje. „Kaskadininkai ar gyvūnų dresuotojai taps retenybe, bet vadyba išliks būtina. Reikalinga specialistų įgūdžių paletė plėsis – reikės naudotis visais įrankiais, taip pat ir DI. Tad jei kino turinį kurs žmogus, reikės ir kino vadybininko“, – sako jis.
Priėmimas į Kino industrijos vadybos studijų programą KSU universitete jau vyksta. Daugiau apie studijų programą – čia.
K. Drazdauską kalbino Eglė Kudzmanienė
KSU rektorė doc. dr. Gitana Neverienė pasveikino Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimo dalyvius, susirinkusius paminėti Lietuvos kongreso šimtmetį ir M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metines. Suvažiavimą atidarė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, sveikinimo žodžius tarė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas, Seimo komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, akad, prof. dr. Juozas Jurgutis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Gabija Skučaitė, SMK Aukštosios mokyklos bendrakūrėja ir Vilniaus verslo kolegijos direktorė. Suvažiavimas vyksta birželio 27-28 d., jį galima tiesiogiai stebėti „YouTube“ kanale: spauskite čia.
Kviečiame susipažinti su KSU rektorės doc. dr. Gitanos Neverienės kalba, pasakyta suvažiavime.
Jūsų Ekscelencija, Prezidente,
Gerbiamas Ministre Pirmininke,
Gerbiami Seimo nariai,
Gerbiami akademinės bendruomenės nariai,
Gerbiami svečiai,
Man didelė garbė tarti sveikinimo žodį šioje konferencijoje, skirtoje dviem išskirtiniams įvykiams: Lietuvos kultūros kongreso šimtmečiui ir M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms.
Sveikinimo kalbose kalbėtojai išsamiai nušvietė pirmojo Kultūros kongreso svarbą ir jo tikslus, siekiant įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Daug gražių žodžių pasakyta ir apie iškiliausią mūsų tautos kūrėją, genijų M. K. Čiurlionį, kurio kūryba tapo tautinės savimonės pagrindu dar iki Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo. Čiurlionis savo tapybos darbais – „Rex“, „Karalių pasaka“, simfonijomis „Miške“, „Jūra“ – kaip niekas kitas perteikė visiškai naują Lietuvos idėją ir vaizdavo ją kaip dvasingumo, stiprybės ir paslapties pasaulį.
Nors Čiurlionis ir Kultūros kongresas laike nesusitiko – menininkas mirė likus keturiolikai metų iki pirmojo kongreso, – idėjiniame lygmenyje jų siekiai artimi: Lietuvos tapatybės išsaugojimas, valstybės išlikimas, kultūra kaip atsparumo šaltinis.
Tiesa, Čiurlionio pasaulio matymas ir Lietuvos vietos jame vizija priklausė ne to meto kultūriniam horizontui, bet gerokai tolimesnei ateičiai.
Jis buvo globalus kūrėjas, kuriam neegzistavo ribos – jo kūryboje susiliejo mokslas, kultūra, kosminis pasaulio matymas ir kone sakrali meilė Lietuvos gamtai.
Čiurlionio kūryba kelia klausimus, kurie išlieka aktualūs ir XXI amžiuje: apie žmogaus vietą visatoje, apie jungtį tarp pojūčių ir žinojimo, tarp vaizduotės ir mokslo.
Jis šiandien yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis – kviečiantis kurti Lietuvą, bet kartu būti ir pasaulio žmonėmis: neužsidaryti, nebijoti peržengti ribas, mąstyti ir kurti vizijas, pralenkiančias laiką.
Čiurlionis ne veltui laikomas pirmuoju mūsų tautos kosmopolitu, vizionieriumi.
Jau XX a. pradžioje jis kalbėjo apie tai, ką šiandien vadiname STEAM sinteze – meno, mokslo ir technologinio progreso jungtimi. Jo vizija apie pasaulį kaip harmoningą visumą, kur menas jungia mokslą ir dvasią, šiandien atrodo dar aktualesnė nei anuomet.
Būtent tokios jungties pavyzdžiu siekia tapti Kazimiero Simonavičiaus universitetas, neseniai įsteigęs Mokslo ir inovacijų institutą – tarpdisciplininę platformą, skirtą dinamiškos, į ateitį orientuotos mokslo infrastruktūros kūrimui. Institutas veikia ne kaip uždara akademinė struktūra, bet kaip atvira žinių ekosistema, kurioje fundamentiniai tyrimai, taikomieji sprendimai ir kultūrinis turinys kuria pridėtinę vertę ne tik mokslui, verslui, bet ir globaliai visuomenei.
Tai mūsų universiteto atsakas į būtinybę kurti ne tik pažangią ekonomiką, bet ir vertybėmis grįstą valstybę, kurioje inovacijų plėtra remiasi ne vien technologiniais sprendimais, bet ir pagarba žmogui, kultūrai ir atsakomybe už ateitį.
Kazimiero Simonavičiaus universitetui taip pat brangi Lietuvos istorija, todėl palaikome ir palaikysime iniciatyvas, skirtas kultūrinės tapatybės stiprinimui, iškilių asmenybių atminimo puoselėjimui ir istorinio pasakojimo aktualizavimui. Neatsitiktinai esame tarptautinės parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ partneris.
Prieš šimtą metų Kultūros kongresas kalbėjo apie tautinės dvasios išsaugojimą, o Mikalojus Konstantinas Čiurlionis savo kūryba kvietė mus mąstyti globaliai, universaliai.
Šiandien mūsų užduotis – sujungti šiuos du požiūrius ir kurti klestinčią, stiprią, pasauliui atvirą Lietuvą – švietime, kultūros politikoje, inovacijų ekosistemoje.
Dėkoju
2025 m. birželio 26 d. Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) vyko diplomų įteikimo šventė. Iškilmingos ceremonijos metu diplomai buvo įteikti Teisės studijų programos absolventams, bakalauro diplomus gavo Aviacijos vadybos, Pramogų ir turizmo, Skaitmeninio marketingo studijų programų absolventai. Taip pat buvo įteikti magistrantūros diplomai Organizacinių inovacijų ir vadybos studijų programą baigusiems absolventams.
Absolventus sveikino KSU rektorė doc. dr. Gitana Neverienė. „Šiandieniniame pasaulyje vien žinių nebepakanka. Reikia ne tik profesinių gebėjimų, bet ir vertybinio stuburo, kritinio mąstymo, atsakomybės. Tikiu, kad mūsų universitetas jums tapo vieta, kur išmokote apginti savo nuomonę, išgirsti kitus ir atskirti tiesą nuo melo“, – sakė ji. Rektorė kvietė absolventus tapti KSU ambasadoriais ir grįžti į universitetą alumnų, dėstytojų arba bendraminčių vaidmenyje.
Sveikinimo žodžius absolventams skyrė ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis: „Svarbiausia – nebijokit. Nebijokit eiti netikėtu keliu. Nebijokit sakyti – aš pabandysiu, net kai kažkas bandys jus įtikinti, kad netelpate į visuotinai priimtinus rėmus.
Leiskite sau daug svajoti. Leiskite sau suklysti ir būtinai bandykite dar kartą. Eikite ten, kur veda širdis. Kur beprotiškos idėjos tampa dideliais projektais.“
Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Viktorija Šelmienė priminė, jog teisininkų rankose – žmonių likimai: „Teisininko profesija – tai didžiulė atsakomybė. Jūsų sprendimai gali lemti kitų žmonių gyvenimus.“ V. Šelmienė linkėjo absolventams sėkmės: „Sėkmė lydi tuos, kurie stengiasi ir daro viską, kad atsidurtų ten, kur norėjo būti“, – sakė ji.
KSU teisės ir technologijų instituto studijų ir mokslo vadovas Olegas Beriozovas pabrėžė, jog diplomas – tik kelio pradžia: „Būti teisininku – tai ne tik mokėti skaityti įstatymus, bet ir gebėti įsiklausyti. Tai – drąsa kalbėti, kai tylėti būtų lengviau. Tai – atsakomybė ne tik už teisę, bet ir už žmogų, kuriam ji taikoma“, – kalbėjo O. Beriozovas.
Absolventų padėka
Universitetui ir dėstytojams nuoširdžiai dėkojo Teisės studijų programos absolventė Rytė Samsanavičienė: „Dėkojame už suteiktas žinias, už praktinius patarimus, už žmogiškumą ir palaikymą. Čia įgijome ne tik akademinį pagrindą, bet ir vertybes, kurios yra esminės teisininko profesiniame gyvenime.“
Muzikinę programą atliko III kurso Mados industrijos studentė Justė Dumčiūtė – gerai Lietuvoje žinoma dainininkė, laimėjusi ne vieną dainavimo konkursą.
Ceremonijos metu taip pat buvo įteiktos padėkos už geriausiai parašytus magistro baigiamuosius darbus. Apdovanotų absolventų darbai išsiskyrė ne tik akademiniu gilumu, bet ir darbų praktiniu pritaikomumu bei aktualumu.
Teisės studijų programos absolventai:
Organizacinių inovacijų ir vadybos programos absolventė:
Kazimiero Simonavičiaus universitetas didžiuojasi savo absolventais ir linki jiems drąsos bei ištvermės, siekiant naujų tikslų.
2025 m. birželio 22–25 d. Florencijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete, Italijoje, įvyko prestižinė Europos vadybos akademijos (EURAM) 25-oji metinė konferencija, suburianti žymiausius vadybos krypties mokslininkus bei tyrėjus iš Europos.
Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) birželio 16-20 dienomis vyko „Erasmus+“ BIP (Blended Intensive Programme) mokymų savaitė tema „Dirbtinio intelekto rizikos versle: teisiniai, kultūriniai ir etiniai aspektai“. Programoje dalyvavo studentai ir dėstytojai iš Lenkijos, Austrijos, ir Latvijos universitetų, kurie penkias dienas gilinosi į dirbtinio intelekto (DI) taikymo versle iššūkius ir galimybes. 
Pasak vieno iš programos organizatorių, Olego Beriozovo, KSU Teisės ir technologijų instituto studijų ir mokslo vadovo, dalyviai noriai įsitraukė į intensyvią mokymų programą, kurios metu nagrinėjo DI poveikį procesams versle, teisės sistemai ir vartotojų elgsenai.
„Kiekviena diena buvo orientuota į praktinių atvejų analizę, interaktyvias diskusijas ir sprendimų formulavimą, ugdant dalyvių gebėjimą kritiškai vertinti DI sprendimus realiuose kontekstuose. Diskusijos ir refleksijos dar kartą įrodė, kiek iššūkių ir galimybių šiandien kelia DI versle“, – pasakoja jis.
Paskaitas ir užsiėmimus vedė KSU komanda, vadovaujama lektoriaus Ramūno Jucevičiaus, kuris specializuojasi dirbtinio intelekto reguliavimo ir rizikų valdymo temose.
Tarptautinės savaitės dalyviai turėjo progą susipažinti su Vilniaus senamiesčiu, kuris, jų teigimu, paliko puikų įspūdį.
Tokios programos kaip ši ne tik stiprina Europos aukštojo mokslo bendruomenę, bet ir skatina tarpkultūrinį dialogą, idėjų mainus bei inovatyvių mokymo metodų taikymą. Kaip minėjo programos dalyviai, namo jie išsiveža ne tik žinias, bet ir naujas patirtis bei pažintis, kurios praturtino juos kaip globalios akademinės bendruomenės dalyvius.
Dr. Helga M. Kauzonė, Kazimiero Simonavičiau universiteto mokslo prorektorė
Lietuvoje vis plačiau suvokiama, kad valstybės pažanga ir tarptautinis konkurencingumas yra neatsiejami nuo gebėjimo kurti, plėtoti ir komercializuoti mokslines žinias bei inovacijas. Vis dėlto didžiausia kliūtis inovacijų plėtrai išlieka atotrūkis tarp mokslo ir verslo. Nors inovacijos Lietuvoje kuriamos, jų kelias į rinką dažnai nutrūksta dar ankstyvame etape – trūksta mechanizmų, leidžiančių jas sėkmingai komercializuoti.
Reaguodamas į šį iššūkį, Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) įsteigė Mokslinių tyrimų ir inovacijų institutą (MTI), kuris tampa centrine ašimi, jungiančia strateginius mokslo branduolius, tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir praktinių sprendimų kūrimą žinių ekonomikoje.
MTI peržengia universiteto ribas
Mokslinių tyrimų ir inovacijų institutas nėra tik dar viena universitetinė struktūra. Tai – vizionieriška iniciatyva, skirta dinamiškos, tarpdisciplininės ir į ateitį orientuotos mokslo infrastruktūros sukūrimui, kuri geba greitai reaguoti į globalius, nacionalinius ir sektorių iššūkius.
Institutas koordinuoja įvairių teminių branduolių veiklą: nuo sveikatos ir ilgaamžiškumo inžinerijos iki skaitmeninio pasitikėjimo, nuo regionų atsparumo iki kosmoso ekonomikos. Kiekvienas branduolys suburia tyrėjus, dėstytojus, studentus ir išorės partnerius, siekdamas kurti ne tik mokslinę, bet ir praktinę vertę. MTI instituto steigimas KSU žymi kokybinį lūžį – pereinama prie integruotos žinių ekosistemos.
Pažanga yra, bet jos nepakanka
Nors pastaraisiais metais matoma pažanga – daugėja investicijų į R&D (angl. Research and Development), stiprėja biotechnologijų ir lazerių sektoriai, tačiau inovacijų komercializavimas išlieka vangus.
Tenka pripažinti, kad R&D finansavimas tiek verslo, tiek valstybės lygmeniu nėra pakankamas, kad sukurtų proveržio efektą. Proveržiui neužtenka vien sektoriaus entuziazmo – reikalinga nuosekli valstybės politika, struktūrinės investicijos ir koordinuota lyderystė.
Tai patvirtina Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Statistikos departamento ir ES inovacijų švieslentės duomenys:
MTEP kaip nacionalinis prioritetas
Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP) yra ne tik universitetų, bet ir valstybės pažangos pagrindas. Šiuolaikinė ekonomika remiasi žiniomis, technologijomis ir inovacijomis, todėl MTEP stiprinimas turi tapti nacionaliniu prioritetu.
Tokios iniciatyvos kaip KSU įkurtas Mokslinių tyrimų ir inovacijų institutas parodo universitetų galimybes veikti kaip praktinėms inovacijų platformoms, kuriose moksliniai tyrimai, studentų įtraukimas ir verslo partnerystės virsta apčiuopiamomis technologijomis ar paslaugomis.
Regionai – neišnaudotas potencialas
Ypač svarbu, kad tokios žinių ekosistemos būtų kuriamos ne tik sostinėje, bet ir Lietuvos regionuose, kur nėra mokslo institucijų arba jų potencialas lieka neišnaudotas. Regioniniai žinių centrai čia galėtų veikti kaip ekonominiai branduoliai, sujungiantys vietos verslą, viešąjį sektorių ir išorės mokslo partnerius, orientuotus į konkretaus regiono iššūkius bei galimybes. Atsižvelgiant į kiekvieno regiono specifiką – pramonės profilį, ekonominį aktyvumą, talentų srautą ar bendruomenės poreikius, būtų galima kurti taikomąsias inovacijas, skirtas tiesioginiam vietiniam pritaikymui.
Keturios MTEP plėtros strateginės kryptys
Mokslas be verslo – teorija, o verslas be mokslo – stagnacija. Tačiau kartu jie kuria proveržį. Tam reikia ne vien pažadų, o sisteminio finansinio, institucinės ir politinės valios pagrindo.
Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) žengia reikšmingą žingsnį stiprindamas mokslo ir inovacijų potencialą – steigia Mokslo ir inovacijų institutą (Institutas). Šis institutas taps strategine platforma, vienijančia universiteto mokslinių tyrimų veiklas ir skatinančia tarpdisciplininį bendradarbiavimą, žinių sklaidą bei inovacijų kūrimą.
„Mūsų tikslas – siekti, kad mokslas būtų atviras, kurtų kuo didesnę vertę visuomenei, skatintų inovacijas ir prisidėtų prie Lietuvos proveržio“, – pabrėžia KSU rektorė doc. dr. Gitana Neverienė. Pasak jos, inovacijų kūrimas – vienas pagrindinių visuomenės ir valstybės proveržio variklių, o tam būtinas glaudus mokslo, verslo ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas.
Teminiai branduoliai – atsakas į šiuolaikinius iššūkius
Kaip pasakoja, KSU mokslo prorektorė Helga M. Kauzonė, numatoma, kad instituto veikla bus grindžiama teminių mokslo branduolių modeliu – tai tarpdisciplininės tyrėjų, dėstytojų, studentų ir išorės partnerių bendruomenės, susitelkusios į aktualius visuomenės, technologijų bei ekonomikos klausimus. Šie branduoliai veiks trijuose lygiuose:
Institutas koordinuos šias veiklas, užtikrindamas jų strateginį kryptingumą, metodinę paramą ir tarpsritinę sinergiją.
Žinių perdavimas – nuo laboratorijos iki verslo ir visuomenės
Vienas kertinių Instituto tikslų – užtikrinti efektyvų žinių perdavimą. Pasak dr. Helgos M. Kauzonės, KSU mokslo prorektorės, universiteto branduoliai kurs bendrus projektus su verslo įmonėmis, padės spręsti technologinius iššūkius, įtrauks studentus į tyrimų veiklas bei skatins tyrimų rezultatų komercializavimą.
„Mokslas neturi užsidaryti laboratorijose ar tarp universiteto sienų. Jis turi kurti vertę visuomenei, spręsti šiandienos problemas. Mums itin svarbus abipusis ryšys – sieksime, kad verslas ir visuomenė identifikuotų problemas, kurios virstų naujomis tyrimų kryptimis. Tai užtikrins gyvą, poreikius atliepiantį žinių ciklą“, – sako dr. Helga M. Kauzonė.
Tarptautiškumas – svarbi instituto ašis
Mokslo ir inovacijų institutas aktyviai plėtos tarptautines partnerystes – nuo bendradarbiavimo su užsienio universitetais ir mokslininkais iki dalyvavimo konsorciumuose bei mobilumo programose. Tai stiprins KSU tarptautiškumą ir prisidės prie tarptautinės žinių ekosistemos augimo.
KSU Mokslo ir inovacijų institutas taps platforma, kur susijungia mokslas, studijos, praktika ir inovacijos.