Šiuolaikinė tapyba – viena dažniausių Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus tyrinėjimo sričių. Menotyrininkas gilinasi į šiuolaikinio meno reiškinius, analizuoja jaunųjų menininkų kūrybą.
Kviečiame skaityti naujausią doc. dr. R. Venckaus parengtą recenziją apie 2016 m. Prancūzijoje rezidavusią ir paveikslus tapiusią vilnietę dailininkę Rūtą Eidukaitytę.
Recenzijoje „Gamta ir laikas Rūtos Eidukaitytės tapyboje“ doc. dr. R. Venckus rašo: „Rūta Eidukaitytė savo ekspresyviais potėpiais parodo, jog natūrali gamta visada turtingesnė už meną. Gamta niekada nėra tapati numanomam stabiliam laikui. Ji visada stebina žmogaus akį ir verčia dailininką ją stebėti ir įamžinti drobėje. Tikrovė mus apgauna, o dailininkai, norėdami įminti tikrovės melą, įspraudžia regimosios aplinkos grožį į paveikslo plokštumą. Aktualumo nepraranda peizažas, atlikdamas gyvenamosios arba esamosios vietos kaip jausmo atsivėrimo misiją, specialiai ir tikslingai įvietinęs kraštovaizdį R. Euidukaitytės drobių paviršiuose“.
Plačiau skaitykite: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Daile/Gamta-ir-laikas-Rutos-Eidukaitytes-tapyboje
Meno žinių portale „Kamane.lt“ publikuojamas naujausias Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus menotyrinis straipsnis apie fotomenininko Iridijaus Švelnio kūrybą. Menininkas gyvena Kaune, yra jaunas ir ambicingas šiuolaikinis fotografas, įgijęs radioelektronikos ir vadybos išsilavinimą, mokėsi tapybos ir piešimo pas dailininką Vytautą Laukį. Būdamas Kauno fotoklubo narys, profesines fotomenininko žinias nuotoliniu būdu gilino Niujorko fotografijos institute.
Apie menininko kūrybos savitumą doc. dr. Remigijus Venckus rašo: „I. Švelnio pasaulio matymas pro objektyvą pasaulį metaforizuoja, t. y. fotografuojant vykdomas atpažįstamų daiktų revizavimas ir (re)lokalizavimas. Taip sukuriant naujus daiktų santykius vykdoma jų vardų ir net atvaizdų transpozicija […] I. Švelnys savo kūriniais atlieka ir fotografijos kritiką. Jis konstatuoja, kad fotografija yra vaizdų citavimo ir percitavimo metodas. Jo negali išvengti meno kūrėjas dabartiniais informacijos pertekliaus laikais. Turiu pastebėti, kad percitavimo nelaikau neigiamybe. Priešingai, percitavimas leidžia kritiškai mąstyti apie vaizdų kultūros istoriją, apie jos akivaizdžius ir nepastebėtus posūkius. […] Taigi, I. Švelnio fotografijų kalba yra labai įvairi. Jo kūriniai rodo, kad menininkas nuolat ieško, išranda ir tobulina savo individualią meno kalbą“.
Skaitykite daugiau: https://goo.gl/IioS6e
R. Kondratavičiūtė (E. Nakvosaitės nuotr.)
Vos prieš keletą dienų Vilniaus rotušėje buvo iškilmingai įteikti bakalauro bei magistro diplomai KSU absolventams. Tarp jų – ir Rasai Kondratavičiūtei, pirmosios Mados industrijos laidos Lietuvoje bei Baltijos šalyse absolventei. Su Rasa kalbamės apie puikiai įvertintą jos bakalauro baigiamąjį darbą, mados leidinius, ypač jos tyrinėtą „Bangą“, ir ateities planus.
Ką tik baigei studijas KSU. Kokie jausmai, mintys sukasi tavo galvoje?
Tikriausiai kaip ir kiekvienas studentas visų pirma jaučiuosi laiminga baigusi studijas – dar vieną svarbų etapą savo gyvenime. Vis dėl to, 3,5 metų yra ilgas laikotarpis, pasiilgsiu studijų ir įdomių paskaitų, to ganėtinai lengvo studentiško gyvenimo, nors jau labai norisi keliauti toliau, išbandyti save rimtesniuose dalykuose. Prasideda kitas svarbus laikotarpis, kuris šiek tiek baugina – darbo paieškos. Tokie dvejopi jausmai ir mintys, tačiau žinau, kad manęs laukia įdomus, pilnas iššūkių ir, tikiuosi, kūrybingas naujas etapas.
Ką svarbiausio pasiėmei iš savo studijų, ką nešiesi į pasaulį?
Visų pirma, studijų metu išaugau kaip žmogus pasaulio supratimu. Kiekvienas ateiname į universitetą dar vaikas, o studijuodami prisiliečiame prie savarankiškumo, tam tikrų problemų sprendimo. Į pasaulį nešiuosi susiformavusį mados ir stiliaus supratimą, ne tik teorines, bet ir praktines žinias, įgytas studijuojant.
Papasakok apie savo bakalauro baigiamąjį darbą.
Mano baigiamojo darbo tema – „Mados samprata ir jos komunikacija Lietuvoje 1975-1995: žurnalo „Banga“ atvejis“. Taigi, nagrinėjau tuometinę madą, jos komunikacijos kanalus, pačius žurnalus kaip reiškinius. Gilinausi į Sovietų Sąjungos mados supratimą, kaip tai veikė Lietuvos madą ir apskritai – aprangos kultūrą.
Kaip pasirinkai šią temą?
Dar praėjusių metų vasarį turėjome pasirinkti temas savo bakalauro darbams. Galėjome rinktis iš pasiūlytų arba sugalvoti savo. Ši tema buvo pasiūlyta, rašydama ją kiek pakeičiau. Ir labai gerai atsimenu pasirinkimų dieną – atsiverčiau temų sąrašą ir ši iškart krito į akį. Dar nebaigus visų skaityti (o jų tikrai buvo nemažai) buvau visiškai tikra, kad pasirinksiu būtent šią temą. Galbūt įtakos turėjo tai, kad domiuosi žurnalais, perku ir skaitau pagrindinius lietuviškus madų žurnalus, nepraleidžiu progos įsigyti ir užsienio leidinių, kiekvienas mano rytas prasideda nuo naujienų peržvelgimo internete, blogų skaitymo. Taip pat temos pasirinkimui įtakos turėjo ir antrame kurse studijuotas Mados žurnalistikos modulis. Man jis ypač patiko.
Kuo ypatingas žurnalas „Banga“?
Žurnalas „Banga“ – pirmasis ir vienintelis sovietmečiu leistas žurnalas apie madą Lietuvoje, kuris moksliniu požiūriu beveik nenagrinėtas. Vienintelis straipsnis, kuriame analizuojamas žurnalas „Banga“ yra 2011 m. publikuotas L. Janauskienės publikacija „Sovietų Sąjungos aprangos kontrolės mechanizmas: Baltijos šalių mados žurnalai „Banga“, „Rigas Modes“, „Siluett“ 1970-1990 m.“. Tuo ir ypatingas šis žurnalas – tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, kuris beveik niekur neminimas ir nenagrinėjamas. O juk nuo jo ir prasidėjo mados suvokimas.
Ar rašant darbą pakako medžiagos? Papasakok plačiau apie darbo rašymo, tyrimo procesą.
Medžiagos pakako, vis dėl to užbaigiau darbą, apsigyniau ir net labai geru įvertinimu (šypsosi).
Perverčiau visus žurnalo numerius nuo 1962 m. (leidimo pradžios) iki 2003 m. (leidimo pabaigos). Gilinausi į 19 žurnalo numerių, išleistų mano tiriamu laikotarpiu. Jie saugojami Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Į šią biblioteką keliavau kaip į darbą, nes pagrindinis mano tyrimo įrankis – žurnalai, kuriuos galėjau vartyti tik bibliotekoje.
Mano tyrimas susidėjo iš dviejų dalių – ekspertų kokybinio interviu ir turinio analizės. Kalbinau tris su mada ar mados žurnalais susijusius ekspertus. Deja, negaliu atskleisti ekspertų pavardžių, tačiau vienas ekspertas tuomet ir iki šiol dirba mados kūrimo, dizaino srityje, kitas – daugiau specializavosi konstravimo – siuvimo srityje ir trečias ekspertas dirba mados filosofijos srityje. Su kiekvienu ekspertu susitikau atskirai, kalbinau, kas buvo tikrai smagu, galėjau geriau suprasti darbo specifiką, išgirsti ir perteikti jų mintis savo darbe. Iš dalies ir pati pasijutau kaip žurnalistė, derinau laiką, ruošiau klausimus, gilinausi į temą.
Pats rašymo procesas, manau kaip ir kiekvienam studentui, banguotas toks. Vieną dieną prirašai ir džiaugiesi, nes mintys liejasi laisvai ir teisingai. Kitą dieną išspaudi vos kelis sakinius, bet ir tuos ištrini.
Kokius svarbiausius dalykus atradai tyrinėdama „Bangą“? Kas tau pačiai buvo įdomiausia?
Supratau, kaip stipriai tuometinė valdžia veikė mados lauką – kontroliavo kūrėjus, žurnalo rengimą ir leidybą. Taip pat, kad mada Lietuvoje buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos ideologijos, politinės bei ekonominės padėties. Apie pačią madą – kad ji buvo vienoda ir uniforminė, tačiau tai buvo dangstoma klasikos, santūrumo ir paprastumo sąvokomis. Taip pat, kad žurnalas „Banga“ buvo svarbi mados gairė ir darė didelę įtaką visuomenės apsirengimo kultūrai.
Įdomiausia buvo pamatyti tuos senus leidinius. Kokios fotografijos ir tekstai buvo publikuojami apie tuometinę madą. Taip pat, kaip per tuos 20 metų keitėsi pats žurnalas.
Galbūt turi minčių, kaip galėtum pritaikyti savo darbo rezultatus? Ar svarstei rašyti blogą?
Mintis apie blogo rašymą seniai sukasi galvoje, tačiau vis sugebėdavau atrasti pasiteisinimų jo nepradėti. Ši idėja ypač sustiprėjo rašant bakalauro darbą, tačiau tvirtai žinojau, kad noriu pirmiausia kokybiškai užbaigti studijas, o tada jau galėsiu pradėti „bloginti“. Tad taip, manau, kad mano darbo rezultatai ir įgyta patirtis jį rašant tikrai galėtų pasitarnauti tolimesnėje veikloje.
Kokius mados žurnalus skaitai pati?
Skaitau, kaip ir dauguma, populiariausius žurnalus. Iš lietuviškų – „Ikona“, „L’Officiel“. Taip pat mėgstu ir užsienietiškus „Vogue“ bei „Elle“. Vis stengiuosi iš kelionių jų parsivežti. Nors šiuolaikiniame pasaulyje patogiau ir greičiau yra susipažinti internete su tendencijomis ir naujomis dizainerių kolekcijomis. Taip pat mėgstu paskaitinėti ir blogus.
Kaip, bėgant dešimtmečiams, kito mados žurnalai, jų koncepcija, funkcijos?
Viena iš pagrindinių žurnalų funkcijų dabar yra reklaminė – žurnalai yra tiesiog prikišti įvairių reklaminių žinučių. Žinoma, jie daugiausiai iš to „gyvena“. Todėl tikrai buvo atgaiva akims vartyti seną žurnalą „Banga“, kuriame nebuvo nė vienos reklamos. Na tiksliau sakant, viename numeryje atradau kažką panašaus į reklamą, tačiau tai buvo vienintelis numeris iš visų 19. Žinoma, mano nagrinėtu laikotarpiu Lietuvoje buvo kitokia situacija nei kitur. Sovietinis laikotarpis, cenzūruojami tekstai, nuotraukos, mados.
Kaip planuoji tolimesnę savo ateitį studijų ir karjeros atžvilgiu?
Planų ir svajonių turiu daug. Bent jau kol kas norisi pailsėti nuo studijų, todėl į magistrą stoti neplanuoju. Nors, kas ten žino, po mėnesio kitokios nuomonės gal būsiu (šypsosi).
Kol kas artimiausiuose planuose yra darbas, mėgstama kūrybinė veikla (siuvimas, mezgimas). Taip pat po truputį idėjos apie savo blogą įgauna tam tikrus rėmus.
Žinoma, karjeros planavimas susijęs su baigtomis Mados industrijos studijomis ir galbūt net su žurnalistikos sritimi (šypsosi).
Kazimiero Simonavičiaus universiteto absolventai
Šiandien, sausio 26 dieną, Vilniaus rotušėje buvo įteikti bakalauro ir magistro diplomai Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) absolventams: 17-ajai Teisės magistro bei 2-ajai Tarptautinės verslo teisės bakalauro, 1-ajai Antreprenerystės ir vadybos bakalauro, 13-ajai Verslo vadybos bakalauro, 2-ajai Kūrybinių ir kultūrinių industrijų bakalauro, 1-ajai Mados industrijos bakalauro, 1-ajai Pramogų ir turizmo industrijų bakalauro, 1-ajai Politikos komunikacijos ir žurnalistikos bakalauro laidai.
Absolventus sveikino KSU Rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis, Teisės fakulteto dekanė dr. Aida Kišūnaitė, Verslo mokyklos doc. dr. Austė Kiškienė, Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus, žodį tarė Kūrybinių ir kultūrinių industrijų absolventė, Studentų atstovybės narė Olesia Kazoit.
2017 m. sausio 26 d. 13.00 val. vyks Kazimiero Simonavičiaus universiteto diplomų teikimo ceremonija Antreprenerystės ir vadybos, Kūrybinių ir kultūrinių industrijų, Mados industrijos, Politikos komunikacijos ir žurnalistikos, Pramogų ir turizmo industrijų, Tarptautinės verslo teisės, Verslo vadybos bakalauro bei Teisės magistro studijų programų absolventams. Ceremonija vyks Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius).
Maloniai kviečiame dalyvauti!
Pasipuošti mantijomis (mantijų nuomos punktas bus Vilniaus Rotušėje, II a. prie Didžiosios salės) galėsite atvykę Jūsų studijų programai nurodytu laiku:
10.15 val. – 11.00 val. KKI, ANV, VV
11.00 val. – 11.45 val. PKŽ, PTI
11.45 val. – 12.30 val. MI, TVT, T
2017 m. sausio 3 – 5 d. Kazimiero Simonavičiaus universitete (Dariaus ir Girėno 21, Vilnius) vyks viešas Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto studentų bakalaurų baigiamų darbų gynimas. Darbus gins 68 studentai, studijavę Kūrybines ir kultūrines industrijas, Pramogų ir turizmo industriją, Mados industriją. Pastarųjų dviejų studijų programų bakalauro baigiamieji darbai Kazimiero Simonavičiaus universitete bus ginami pirmą kartą.
Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus pažymi, kad baigiamųjų darbų temos labai įvairios, apimančios ne tik kūrybinių industrijų verslumo, mados ir turizmo inovacijas, bet ir šiuolaikinės globalios visuomenės keliamus klausimus apie kūrybiškumą, kūrybinių ir kultūrinių industrijų projektų planavimą ir realizavimą, apie kūrybos ir žinių ekonomikos pokyčius Lietuvoje ir pasaulyje ir kt. Studentų darbams vadovavo 3 profesoriai, 10 docentų, 12 lektorių. Viso vadovavo 15 mokslo daktarų.
Bakalauro baigiamųjų darbų gynimo grafikas ir komisija:
KŪRYBINĖS IR KULTŪRINĖS INDUSTRIJOS, 2017 m. sausio 3 d. (antradienis), nuo 9:00. Dariaus ir Girėno 21, Vilnius. Auditorija 214.
Komisijos nariai:
MADOS INDUSTRIJA, 2017 m. sausio 4 d. (trečiadienis), nuo 9:00. Dariaus ir Girėno 21, Vilnius. Auditorija 214.
Komisijos nariai:
PRAMOGŲ IR TURIZMO INDUSTRIJOS, 2017 m. sausio 5 d. (ketvirtadienis), nuo 9:00. Dariaus ir Girėno 21, Vilnius. Auditorija 214.
Komisijos nariai:
Sveikiname Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorę Kristiną Stankevičiūtę Vilniaus universitete apgynus filologijos daktaro disertaciją „Don Žuano figūra kaip kultūrinis konceptas iš kritinės teorijos perspektyvos“. Disertacijai vadovavo prof. dr. Asija Kovtun, konsultavo prof. dr. Regina Rudaitytė bei prof. dr. Gintautas Mažeikis.
K. Stankevičiūtė
Apie lekt. dr. Kristinos Stankevičiūtės disertaciją Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto vadovas doc. dr. Remigijus Venckus teigia: „Puikiai atliktas kolegės mokslinis darbas parengtas ir apgintas filologijos 04H kryptyje, tačiau leidžia drąsiai peržengti konkretaus mokslo ribas. Tai tarpdisciplininio tyrimo pavyzdys, kuris apima didžiulį humanitaristikos klausimų arsenalą, įžvalgos nurodo ir galimybę pasukti link socialinių mokslų laukui aktualios problematikos. Džiaugiuosi atliktu tikru moksliniu darbu, nuoširdžiu kolegės domėjimosi kultūrai aktualiais klausimais. […] Mano dėmesį labiausiai kausto originali Don Žuano ir Džeimso Bondo paralelė. Su šiuo disertacijos fragmentu man teko gana išsamiai susipažinti. Praleidome daug laiko diskutuodami, klausiau ne vieną labai įdomų, gausybę klausytojų sukausčiusį viešą disertacijos fragmento pagrindu parengtą pristatymą ir dar gausesnes diskusijas. Šį disertacijos posūkį link Džeimso Bondo visuomet palaikiau. Diskusijose akcentuodavau jo būtinumą ir naujumą kultūros studijų laukui. […] Nuoširdžiai džiaugiuosi kolegės lekt. dr. Kristinos Stankecičiūtės sėkme“.
Kristina Stankevičiūtė
Šį ketvirtadienį, gruodžio 15 d., 15 val. vyks viešas Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytojos lekt. Kristinos Stankevičiūtės humanitarinių mokslų srities filologijos mokslo krypties daktaro disertacijos gynimas (Vilniaus universitetas, Universiteto g. 3, K. Donelaičio aud.). Besidominčius kviečiame dalyvauti!
Disertacijos anotacija
Don Žuano figūra kaip kultūrinis konceptas iš kritinės teorijos perspektyvos
Šios disertacijos objektas – Don Žuano, fikcinio personažo, tapusio ‘archetipinio suvedžiotojo’ simboliu, iškilusio Vakarų kultūroje ispaniškojo baroko laikotarpiu ir likusio kultūrinių tyrinėjimų lauke daugiau nei keturis šimtmečius, figūra.
Tyrimo tikslas yra pateikti Don Žuano kaip kultūrinio koncepto apibrėžimą, ir paaiškinti tariamai kritusį susidomėjimą šiuo personažu antrojoje XX a. pusėje. Pirmoje, teorinėje disertacijos dalyje pristatomi kritinės teorijos aspektai, kurių pagrindu formuotas teorinis disertacijos pagrindimas. Analizei naudojama keletas postmodernistinių teorijų: Deleuze ir Guattari koncepto teorija, Habermas komunikacinio veiksmo teorija, Foucault galios teorija, Bataille ir Foucault transgresijos teorija, Baudrillardo ‘šaltojo’ suvedžiojimo, kurį vykdo masinės komunikacijos priemonės, teorija, bei Marcuse vienmačio žmogaus teorija. Antroje, istorinėje dalyje, apžvelgiama Don Žuano koncepto genezė trijose referencinėse plotmėse, kurias nurodo Deleuze ir Guattari: psichosocialinėje, estetinėje ir filosofinėje. Trečiojoje, praktinėje dalyje nagrinėjami Don Žuano konceptą sudarantys konceptai: galia/ dominavimas, transgresija, ir suvedžiojimas, bei pateikiamas Don Žuano kaip kultūrinio kocepto apibrėžimas ir kultūrinės žinios, kurią šis konceptas transliuoja jį reflektuojančios visuomenės nariams, apibūdinimas. Paskutinėje dalyje aiškinamos galimai sumažėjusio kultūrinio susidomėjimo Don Žuano figūra antrojoje XX a. pusėje priežastys.
Teigiama, kad pasikeitus socialiniam seksualinės laisvės draudimui (kuris ir yra Don Žuano figūros ašis), Don Žuano konceptas įgavo naują išraišką, kurios esmę geriausiai apibendrina populiariosios kultūros herojus, kino personažas Džeimsas Bondas. Konceptinė lyginamoji abiejų figūrų analizė atskleidžia, kad Džeimsas Bondas gali būti reflektuojamas kaip postmoderni Don Žuano figūros versija, tačiau kultūrinės žinutės, transliuojamas abiejų personažų, skiriasi ypač svarbiu – transgresijos – aspektu.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytoja, viena iš KTU inžinerijos licėjaus įkūrėjų ir Nacionalinės inžinerijos licėjaus programos autorė lekt. Aritonė Plungienė yra nominuota tapti inovatyviausia menų, technologijų mokytoja. Balsuoti už dėstytoją galite čia.
Doc. dr. Remigijus Venckus rekomenduodamas lekt. Aritonę Plungienę inovatyviausių mokytojų apdovanojimams rašo: „Aritonė Plungienė – pedagogė profesionalė, kuri ne tik naudoja efektyvius ir naujus ugdymo metodus, bet to moko kitus šalies pedagogus. Aritonė Plungienė – pedagogė lyderė, kuri buria komandas ir dirba ne tik šalies, bet ir tarptautiniu lygiu, kūrybiškumo dėka atveria tarpdisciplininio ugdymo galimybes. Ji ne tik naudoja šiuolaikines technologijas, bet moko ir kitus jomis naudotis.
Aritonė Plungienė ilgus metus yra mano kolegė. Kiek stebiu jos veiklą, nesvarbu, kur ji dirba, ji visada veikia kūrybiškai, eksperimentuoja – juk tokiu būdu gimsta inovacijos. Tai pedagogė, kuri netelpa savo srities rėmuose, lyderė, kuri bendrai idėjai sugeba suburti skirtingų sričių specialistus ir skirtingų institucijų atstovus – mokinius, įvairių dalykų mokytojus, dėstytojus, studentus, verslo atstovus ir kita. Visur, kur ji dirba, įneša naujų ,,vėjų” ir „išjudina” kitus gerąja prasme naujoms veikloms, skatina progresą ir tobulėjimą.
Jos įvairiapusė veikla už mokyklos ribų verta pagarbos – įvairūs projektai, parodos, dalyvavimas konferencijose, seminarų vedimas ir kita. A. Plungienė propaguoja tarpdisciplininę prieigą, nutiesia kelią tarp atskirų dalykų, suvokia praktikos ir teorijos ryšių svarbą, savo aktyvia veikla inicijuoja sąveiką, bendradarbiavimą tarp mokyklos ir universiteto, ir verslo.
Pedagogės darbas yra puikus ne tik dailinio ir/ar technologinio ugdymo pavyzdys, bet labiausiai vertintinas dėl naujo, tarpdalykinio požiūrio propagavimo. Ir ne tik propagavimo, bet realaus įgyvendinimo“.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus, kartu su lekt. Jolanta Sukoviene ir lekt. Renata Kondratavičiene parengė mokslinį tyrimą muzikos edukologijos tema. Tyrimo rezultatai bus pristatyti moksliniame pranešime „Klasikinė muzika kaip fundamentalus kultūros tekstas: ikimokyklinio amžiaus vaikų domėjimosi klasikine muzika skatinimas šeimoje ir darželyje“.
Pranešime pristatomi kiekybinio tyrimo duomenys apie klasikinės muzikos klausymą bei vertinimą ikimokyklinio amžiaus vaikų aplinkoje. Analizuojant kiekybinio tyrimo rezultatus, muzika yra specialiai traktuojama kaip plataus kultūros teksto dalis, o klasikinė muzika – kaip vienas iš daugelio kultūros teksto esminių fundamentaliųjų dalių. Pranešime daroma ir įrodoma prielaida, kad jauna ir besivystanti asmenybė neturi pakankamo kultūros teksto žinojimo, todėl žaidybiškai jungiant skirtingas kūrybines veiklas su klasikinės muzikos klausymu, inicijuojant diskusiją apie muziką šeimoje ir darželyje, galima gana greitai pelnyti vaiko susidomėjimą net ir labai plačiu klasikinės muzikos diskursu.
Pranešimas bus skaitomas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų rengimo problematika“, kuri vyks 2016 m. gruodžio 8 d. Kauno kolegijoje (A.Mackevičiaus g. 27, Kaunas).
„Laiptų galerijos“ nuotr.
Spalio 28 d. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, buvo atidaryta KSU Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda „Niekieno žvilgsnis“. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti iš laidotuvių fotografijų. Su doc. dr. R. Venckumi kalbamės apie atidarytą parodą, mirusiuosius ir kūrybinį procesą.
Mirtis, gyvenimo trapumas, kūno laikinumas – ne pačios lengviausios temos. Žvelgiant į jūsų fotografijas, pirmiausia norisi paklausti, kodėl mirusieji, kodėl laidotuvės? Kas paskatino rinktis šią temą?
Rinktis mirties temą man niekada nebuvo sudėtinga. Ji mane visuomet traukė kaip menininką, o vėliau buvo pakankamai įdomi ir kaip tyrėjui. Mano bakalauro baigiamasis darbas buvo videofilmas apie mirtį ir meilę, magistrantūroje tyrinėjau mirties reiškinį fotografijoje, o rengiant menotyros disertaciją analizavau prancūzų filosofo Jacques’o Derrida šmėklų teoriją. Anot filosofo, gyvenime visada turime glaudžius ryšius su šmėklomis, su tuo, kas yra nei gyvas, nei miręs. Šmėklos – tai fotografijos, filmai, knygų tekstai ir t.t. Pasak Derrida (cituoju nepažodžiui), iš mirusiųjų galima išmokti gyvenimo.
Mano naujoji paroda skirta ir mirusiesiems, ir gyviesiems. O galbūt net labiau gyviesiems. Kūriniai sudaryti iš laidotuvių fotografijų. Jie tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai. Parodos aprašyme konstatuoju, kad, „gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu, esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus. Tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje“.
Ko siekiate savo fotografijomis?
Fotografiją kaip mediją kūryboje pasirinkau todėl, kad ji verčia susimąstyti apie laiką ir erdvę, verčia galvoti apie atmintį ir skatina mane patį prisiminti daugiau, nei galiu numatyti. Fotografija man yra ir netekties, ir atradimo įsikūnijimas. Tiek vienu, tiek kitu atveju ji suspaudžia širdį. Atrodo, nuotrauka konstatuoja mano paties mirtį ir ilgainiui ji pradeda surinkinėti mano praeitį.
Fotografija yra kalba, kuria galima prabilti tuomet, kai vokalizuoti arba popieriuje (kompiuteryje) užrašyti žodžiai nebetenka galios, kai frazių ir sakinių arsenalas išsenka, lyg ginklų sandėlys pačiame kovos įkarštyje. Parodoje „Niekieno žvilgsnis“ noriu sukurti nepatogią distanciją tarp atvaizdo ir jo vartotojo. Eksponuojamais atvaizdais noriu paklausti apie tai, kas yra kūnas, atmintis žvilgsnis, kur visa tai lieka kai jų (šalia gyvenusių) niekas nebeatsimena? Galiausiai, pasitelkęs fotografiją, aš prabylu apie save patį, savo atmintį, ir tuos, kurie mano atmintyje iškyla lyg sutrupėjusių mozaikų nepilni fragmentai.
Mirusieji jūsų darbuose – kas jie?
Mirusieji yra mirę kūnai. Jie kažkam priklausė, kažkas juos dėvėjo, kažką jie (kūnai) veikė kasdienybės trajektorijose, intymiai bendravo, dalinosi gyvenimais, bučiavo ir glostė vienas kitą, skausmui užklupus šluostė ašaras nuo skruostų, kirpo plaukus ir nagus jiems ataugus. Fragmentiškų veiksmų virtinę galiu plėtoti ir plėtoti.
Tad mirusieji – jie tokie, kaip ir mes (gyvieji kūnai). Juos ir mus sieja viena aiški bendrystė – mirtis. Nors apie mirusiuosius manome žinantys pakankamai daug iš paliktų atvaizdų, pasakojimų, parašytų laiškų, šeimos relikvijomis laikomų daiktų, tačiau iš tikro jų (mirusiųjų) visiškai nepažįstame. Juk kiekvienas iš jūsų net pats save pažinti iki galo nėra pajėgus? Juk didieji kultūros istorijos naratyvai vis dar negali pateikti atsakymo, kas yra žmogus?
Jeigu siekiate mano atsakymo apie tai, kokios asmenybės yra užfiksuotos gulinčios karstuose, tuomet aš jokio atsakymo duoti negaliu. Aš jų nepažįstu. Tai mano sumedžiotų albumų atvaizdai. Tai viena iš daugelio priežasčių kodėl aš savo fotografijų kolekciją pavadinau „Niekieno žvilgsniu“. Aš nežinau, kas yra visi šie paskutiniame kūną apraudančiame rituale užfiksuoti ramūs ir „miegantys” vyrai bei moterys. Tačiau aš žinau, kad jie yra mano sielą virpinantys atvaizdai. Drįstu konstatuoti, kad būtent šis nežinomumo faktas (ir nežinia apskritai) baugina tiek mane, tiek parodos lankytoją, tiek bet kokį žmogų. Juk panirti į nežinomybę yra pats baisiausias dalykas, kurį mes bandome įveikti statydami paminklus, degindami žvakeles. Mūsų seneliai ir tėvai atidėdami pajamas laidotuvėms tiki, jog viską atliksime taip, kad jiems nebegalint pasirūpinti nuosavais kūnais pakankamai į ateitį nukelsime nežinomybės tvaiką.
Papasakokite, kaip kuriate savo darbus?
Kūryba prasideda nuo galvojimo. Aš daug galvoju. Prieš miegą galvoju, ryte galvoju, važiuodamas troleibusu galvoju. Kai kuriuos savo kūrinių scenarijus arba koncepcijas sugalvoju paskaitose, dėstydamas meno disciplinas arba diskutuodamas pačiomis įvairiausiomis temomis. Kadangi esu vizualaus meno kūrėjas ir tyrėjas, mano galvojimas yra tampriai susaistytas su stebėjimu. Kiekviena mano laisvalaikio akimirka yra stebėjimas. Stebint žmonių pasaulį, jo refleksijas meno kūriniuose, regint jų santykius populiariojoje medijoje arba didybės ir absurdo pliūpsnius architektūroje, visada pagimdau kažkokias keistas kūrybines idėjas. Galima teigti, kad iš asociacijų, kylančių stebint pasaulį, kristalizuojasi kūrinių koncepcijos. Koncentruodamas asociacijas, sukuriu ne tik fotografijas, bet ir savo tekstus.
Kai įsitikinu, kad idėja yra tinkama išvysti pasaulį, prasideda ilgas kūrybinis koncepcijos materializavimo procesas. Jis visada kitoks, visada įvairus. Šios parodos atveju, kūrybinio proceso pradžia buvo šeimyninių albumų peržiūrėjimas ir laidotuvių fotografijų atranka. Vėliau nuotraukas skaitmeninau ir montavau kompiuteriu. Beje, menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas vienoje parodoje yra pastebėjęs, kad mano kūriniai gimsta iš medijos tyrimo, t. y. aš kuriu aiškindamas ir tarpusavyje derindamas priemones. Pastaba yra teisinga. Dažnai vos tik pradėjęs skenuoti, montuoti ir panašiai formuoti atvaizdą, jau turiu konkrečią idėją. Kartais net žinau, ką galiu papasakoti apie savo kūrybą žodžiu, ką galiu parašyti parodą lydinčioje įžangoje. Baigęs kurti naują fotografijų rinkinį, jau turiu begalę tvirtų argumentų. Net iš miego pažadintas galiu pasakyti, kas, kodėl ir kaip yra sukurta.
Kaip šią parodą sutiko publika?
Į parodos atidarymą susirinko mano kūrybą mėgstantys ir nuolat stebintys žmonės. Drįstu teigti, kad Šiauliuose esu žvaigždė. Juk tame mieste prabėgo mano patys puikiausi studijų metai. Tame mieste aš žengiau pirmuosius profesionalaus menininko ir meno kritiko žingsnius.
Parodoje dalyvavo ir mano kūrybą apžvelgė Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorius, mados filosofiją dėstantis Jurgis Dieliautas (jis taip pat dėsto ir Šiaulių universitete). J. Dieliautas kėlė esminį klausimą, iš kur atsiranda poreikis susitikti su mirusiaisiais, juos stebėti, šarvoti. Jis daug kalbėjo apie žvilgsnį. Tiesa, žvilgsnio teorija ir man nesvetima. J. Dieliautas pastebėjo, kad parodoje klausiama, kieno žvilgsnis ir į ką jis yra nukreiptas? Ar mes žiūrime į fotografijose užfiksuotus asmenis, ar jie žiūri į mus? Parodų organizatorius Ričardas Jakutis prisipažino, kad mano kūriniai jį savotiškai sukrėtė. Paroda verčia sustoti ir pagalvoti net apie mirusiųjų miestus, kurie atsiveria šiomis dienomis deginant žvakutes. Kolegos svarstė apie mūsų kultūrai būdingą pagarbą mirusiems. Susidaro įspūdis, kad mirusieji mums yra labiau svarbūs nei gyvieji. Paskatintas pakankamai gilios diskusijos renginio pristatymo pabaigoje, palinkėjau visiems pabūti ne su mirusiaisiais, bet su savimi, o taip pat pasistengti labai atidžiai atlikti savo jausmų reviziją.
„Laiptų galerijos“ nuotr.
Kas toliau? Kokias temas ketinate nagrinėti ateityje?
Nors artimiausiu metu mano planuose labiau yra ne meno kūryba, bet Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto vadyba, mane nuolatos kamuoja čia pat gimstančios ir mirštančios idėjos. Kaip minėjau, jos gimsta tiesiog važiuojant troleibusu, kilnojant svarmenis sporto salėje, geriant kavą, kalbantis su kolegomis darbe. Idėjos kaip šmėklos – jos apsėda mane ir nepaleidžia. Nors nežinau, kur jos gali mane nuvesti, tačiau visi mano fotografijų ciklai yra nebaigtiniai. Juos kursiu ir toliau, pildysiu ir formuosiu savitą atminties archyvą. Visas savo parodas ir fotografijų ciklus vieniju bendru pavadinimu „Amnezijos juosta”. Mano tikslas apmąstyti atmintį aktualizuojant užmaršties svarbą. Fotokūrybą vadinu „Amnezijos juosta” ir todėl, kad angliškai „film” reiškia ir fotojuostelę, ir kino filmą. Tad tai, ką kuriu, vienu metu yra ir sulaikytas kadras, ir judantis įvykis. Tai – fotografija ir filmas vienoje formoje. Beje, dažnai savo fotografijų parodose dubliuoju ir su minimaliais pokyčiais kartoju fotokadrus. Tikriausiai todėl J. Dieliautas mano kūrybą pavadinimo videomenu fotokadruose. Manau, ne veltui – juk anksčiau kūriau labai daug videomeno. Nors videomeno discipliną dar ir dabar dėstau, tačiau man mielesnis statiškas kadras. Paradoksalu, bet statiškame kadre yra daugiau galimybės proto ir jausmų judėjimui nei nuo laiko tėkmei priklausomybę deklaruojančiame videofilme.
Eksperimentinė fotografija – koks jos vaidmuo Lietuvos meno pasaulyje?
Į šį klausimą atsakysiu išreikšdamas dvi skirtingas savo pozicijas.
Pirma, man kaip menininkui visiškai nerūpi eksperimentinės fotografijos vaidmuo visame Lietuvos meno pasaulyje. Kaip menininkas esu be galo egocentriškas. Priešingu atveju negalėčiau sukurti jokio meno. Todėl man rūpi tik tai, ką aš kuriu. Man rūpi mano švari sąžinė tik prieš mane patį, prieš savo įsitikinimus, jausmus, prisiminimus, prieš savo gilų ar tankų kvėpavimą. Jau daug kartų sakiau, kad kai kuriu, manęs žiūrovas nedomina. Man nerūpi, ar jis išvis ką nors supras regėdamas mano kūrinius. Tačiau kai išeksponuoju kūrinius galerijose, tuomet pasikeičia mano vaidmuo. Komplimentai, pastabos, o dar labiau kritiškos diskusijos, vedančios į begalinius kontekstų labirintus, glosto mano egocentrišką savimeilę. Tik tuomet man rūpi žiūrovas. Dauguma šiuolaikinių kūrėjų viso to nedrįsta garsiai deklaruoti. Galvoja kad nemandagu ir pažeidžia visuotinai priimtiną romantinį meno pajautimą.
Antra, kaip tyrėjas ir pedagogas, aišku, domiuosi šiuolaikiniu menu. Nors ne visada juo žaviuosi. Šiuolaikiniame mene gausu pakartojimų, kurie rodo savotišką kūrėjų impotenciją. Tačiau pripažįstu, kad eksperimento svarba yra labai aktuali Lietuvos, ir ne tik jos meno kraštovaizdžiui. Pasikeitus Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkui – dabar vadovaujant jau nebe Lietuvos fotografijos žvaigždei Antanui Sutkui, bet Jonui Staseliui – fotografija Lietuvoje pasirodė esanti įvairesnė ir laisvesnė. Tačiau yra ir kažkiek nebeaktualių atvaizdų, verčiančių mane nuobodžiauti. Be abejo A. Sutkaus kartos atstovų kūryboje vyravusios socialinės-dokumentinės fotografijos variacijos kai kuriais atvejais irgi buvo pakankamai eksperimentinės. Bet šiandien atsiranda labai daug vietos ir galimybių laisvai išradinėti savo meninę kalbą bei steigti naujus meno manifestus. Galiausiai noriu pasakyti, kad eksperimentai maitina, atnaujina meninės kalbos modeliavimo normas.
Spalio 28 d. 18 val. Laiptų galerijoje (Šiauliai) atidaroma Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda „Amnezija. Niekieno žvilgsnis“. Paroda yra dedikuota mirusiems ir užmirštiems. Kūriniai, sudaryti iš laidotuvių fotografijų, tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai.
Autorius apie parodos idėją: „Gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus. Visiškai neseniai, tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje. Atidžiai apžiūrėjau laidotuvių fotografijose užfiksuotus mirusių, ne tik savo artimų žmonių veidus. Užmerktos akys, sustingę veidai, nebevirpančios lūpos tarsi sugestijuoja kūno išasmeninimą.
Sukūriau septyniasdešimties nuotraukų parodą sudarytą iš portretų. Kviečiu žvelgti į veidus, kurie ne tik nebeegzistuoja, bet ir yra nebeatmenami. Mano kūriniai – tai savotiškas klausimas apie tuos, kurie išėjo, apie jų atminimą, apie užmarštį, kuri paverčia mus abejingais ir nutraukia gyvą jausmą. Mano paroda – tai kvietimas susitikti su jais, anonimiškais ir užmerktais, kurie sufleruoja mintį jog nieko nėra tikresnio už blunkantį žvilgsnį, kaip ir nieko nėra tikresnio už mirtį…“
Parodos atidarymas: 2016 m. spalio 28 d. 18 val.
Paroda veiks: spalio 28 d. – gruodžio 1 d.
Adresas: Laiptų galerija, Žemaitės g. 83, Šiauliai
