Turizmo ir svetingumo industrija skaičiuoja didžiausios profesionalaus turizmo istorijoje krizės šeštą mėnesį. Pasaulio turizmo organizacija tikslina duomenis teigdama, kad nedarbas turizmo sektoriuje pasauliniu mastu pasieks nebe planuotą 100 mln., o 120 mln. prarastų darbo vietų ir jau dabar metas galvoti, kaip turizmas bus pasiruošęs atsigavimo etapui. Tuo pačiu Tarptautinė oro transporto asociacija IATA skelbia, kad 2023-2024 m. sandūra gali pažadėti stebuklą, kuomet tarptautinė aviacija grįš į maždaug buvusį 2019 metų skrydžių režimą.
Apie turizmą ištikusias problemas ir kelerių metų perspektyvą kalbamės su ilgamete turizmo verslininke, Kazimiero Simonavičiaus universiteto vyresniąją mokslo darbuotoja doc. dr. Rasa Levickaite.
– Žinome, kad turizmas yra viena labiausiai nuo Covid-19 pandemijos nukentėjusių industrijų. Gal galite trumpai apžvelgti esmines problemas?
Mano nuomone, turizmo industrijos sąstingį dėl pandemijos iš esmės lemia trys kritiniai veiksniai – veiklos modelių griūtis, pasaulinio masto neapibrėžtis ir komunikacijos praradimas. Tačiau reikia nepamiršti, kad krizės yra istorinės galimybės, kurios turizmą, tikiu, pakreips išskirtinai inovacijų kryptimi.
– Gal galėtumėte išsamiau įvertinti šiuos veiksnius?
Pirma, turizmo subjektai pirmą kartą istorijoje susidūrė su neprognozuojamo masto veiklos modelių griūtimi. Egzistavę verslo modeliai, konsuoliduotų paslaugų veikla, tiekimo grandinės, dešimtmečius susiklostę partnerystės tinklai, ištobulėjusios fizinio klientų aptarnavimo formos ir el. pardavimo platformos buvo sukurtos vienpusiam turizmo paslaugos teikimo judėjimui. Dėl pandemijos šis judėjimas tapo atvirkštinis, todėl iki pandemijos buvę efektyvūs verslo modeliai dužo į šipulius. Iš esmės turizmas istoriškai yra avansų verslas, todėl akimirksiu susiformavo pasaulinė skolos grandinė, kurios struktūrą staigiai perprasti tiek nukentėjusiems vartotojams, tiek sprendimų ieškančioms vyriausybėms tapo sunkiai įveikiamu uždaviniu.
Antra, turizmo subjektai dėl karantino ir ekstremalios situacijos negali užsitikrinti pajamų ir kovoja su pasaulinio masto neapibrėžtimi. Šalys laikėsi skirtingų karantino ribojimų, taiko ne vienodus sergamumo rodiklius, judėjimo tarp šalių ir saviizoliacijos politiką. Taisyklės keičiasi per dažnai, kad būtų įmanoma planuoti bent mėnesį į priekį. Organizacijos skatina darbuotojus reikalus spręsti nuotoliniu būdu, o keliauti – išimtinais atvejais. Vietinis poilsinis turizmas muša neregėtus rekordus, tačiau ne visų šalių infrastruktūra ir vartotojų lūkesčiai sutampa. Dėl to Pasaulio turizmo organizacija skelbia, kad 2020 m. tarptautinis turizmas iki metų pabaigos bus kritęs 78%.
Trečia, turizmo industrija tiek mikro, tiek makro lygiu visada buvo grindžiama komunikacijos svarba. Įprotis komunikuoti sulig pandemija per kelias savaites tiesiog pradingo. Vidinė
organizacijų komunikacija tapo šalta arba iš viso nevyko, tai galima pateisinti vadovybių stresu ir prioritetų nukreipimu į „degančias“ veiklas. Partnerių komunikacija tiek prislopo, kad vieni verslai net nesiteikė pranešti kitiems verslams, ilgamečiams partneriams, jog pusmečiui pristabdo įmonės veiklą. Ir pagaliau kai kurių valstybių lygiu, kuomet per vieną naktį turizmas tapo demonizuota industrija, kuri neva ne tik kad paskatino pandemijos plitimą, bet ir pasisavino vartotojų pinigus.
– Taigi, kokia prognozė turizmo industrijai?
Mokslininkai ir verslininkai vieningai sutaria, jog turizmas nebebus toks, koks buvo. Tačiau ateities modeliavimui pasitelkia kraštutinai skirtingas prognozes: vieni teigia, kad keliavimas bus retas, lėtas, gilus ir, be abejo, brangesnis, kiti mano – jog kelerių metų pauzė, kai būsime iki skausmo prisikeliavę valstybių viduje, keliautojams suteiks nenumaldomą norą pamatyti kuo daugiau, taigi turizmo intensyvumas, patirčių ir pramogų poreikis gerokai šoktels priešpandeminį laikotarpį.
– Mokslininkai tiria pandemijos poveikį turizmui, tačiau ar praktiniame lygmenyje patartumėte rinktis turizmo studijas, jei dabartis yra tokia sudėtinga?
Apie ateities scenarijus ir kaip tinkamai pasiruošti prakalbo pasaulio ir Lietuvos tyrėjų bei studijų programų rengėjų bendruomenė. Pavyzdžiui, šiais metais Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto kuruojama Pramogų ir turizmo industrijų bakalauro studijų programa koja kojon su pandemijos aktualija atliepia naują požiūrį. Šalia akademinių komunikacijos teorijų ir verslo vadybos disciplinų prisijungia patirčių paskaitų ciklas, kuriame Lietuvos, Kinijos, Italijos, JAV, Suomijos pramogų ir turizmo industrijos tyrėjai, verslininkai, oro linijų, viešbučių, kelionių organizatorių, svetingumo sektoriaus atstovai dalinsis naujienomis, aktualijomis, specifinėmis žiniomis, kas paklos praktinio suvokimo pamatus ir artimos turizmo ateities modeliavimo perspektyvas studentams ir akademinei bendruomenei. Reaguojant į turizmo sąstingį ir stojančiųjų abejones, į šią programą pratęstas stojimas iki 2020 m. rugsėjo 30 d. su dėstytojų teikiama išskirtine galimybe pasivyti praleistas rugsėjo mėn. paskaitas.
– Kaip įsivaizduojate turizmo ateitį?
Šiandien sunku pateikti vieną teisingą atsakymą, kaip bus ar kaip būtų geriausia. Dar anksti kalbėti, bet reikia sistemingai ruoštis, kurti visiškai naujus scenarijus. Turizmo renesansas nenumaldomai artėja, o po kelerių metų – reikės naujų veiklos modelių, kompetencijų, komunikacijos formų, todėl slides reiktų tepti vasarą ir aktualiai pasirengti artimai ir labai įdomiai turizmo industrijos ateičiai.