„Laiptų galerijos“ nuotr.

Spalio 28 d. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, buvo atidaryta KSU Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda „Niekieno žvilgsnis“. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti iš laidotuvių fotografijų. Su doc. dr. R. Venckumi kalbamės apie atidarytą parodą, mirusiuosius ir kūrybinį procesą.

Mirtis, gyvenimo trapumas, kūno laikinumas – ne pačios lengviausios temos. Žvelgiant į jūsų fotografijas, pirmiausia norisi paklausti, kodėl mirusieji, kodėl laidotuvės? Kas paskatino rinktis šią temą?

Rinktis mirties temą man niekada nebuvo sudėtinga. Ji mane visuomet traukė kaip menininką, o vėliau buvo pakankamai įdomi ir kaip tyrėjui. Mano bakalauro baigiamasis darbas buvo videofilmas apie mirtį ir meilę, magistrantūroje tyrinėjau mirties reiškinį fotografijoje, o rengiant menotyros disertaciją analizavau prancūzų filosofo Jacques’o Derrida šmėklų teoriją. Anot filosofo, gyvenime visada turime glaudžius ryšius su šmėklomis, su tuo, kas yra nei gyvas, nei miręs. Šmėklos – tai fotografijos, filmai, knygų tekstai ir t.t. Pasak Derrida (cituoju nepažodžiui), iš mirusiųjų galima išmokti gyvenimo.

Mano naujoji paroda skirta ir mirusiesiems, ir gyviesiems. O galbūt net labiau gyviesiems. Kūriniai sudaryti iš laidotuvių fotografijų. Jie tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai. Parodos aprašyme konstatuoju, kad, „gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu, esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus. Tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje“.

Ko siekiate savo fotografijomis?

Fotografiją kaip mediją kūryboje pasirinkau todėl, kad ji verčia susimąstyti apie laiką ir erdvę, verčia galvoti apie atmintį ir skatina mane patį prisiminti daugiau, nei galiu numatyti. Fotografija man yra ir netekties, ir atradimo įsikūnijimas. Tiek vienu, tiek kitu atveju ji suspaudžia širdį. Atrodo, nuotrauka konstatuoja mano paties mirtį ir ilgainiui ji pradeda surinkinėti mano praeitį.

Fotografija yra kalba, kuria galima prabilti tuomet, kai vokalizuoti arba popieriuje (kompiuteryje) užrašyti žodžiai nebetenka galios, kai frazių ir sakinių arsenalas išsenka, lyg ginklų sandėlys pačiame kovos įkarštyje. Parodoje „Niekieno žvilgsnis“ noriu sukurti nepatogią distanciją tarp atvaizdo ir jo vartotojo. Eksponuojamais atvaizdais noriu paklausti apie tai, kas yra kūnas, atmintis žvilgsnis, kur visa tai lieka kai jų (šalia gyvenusių) niekas nebeatsimena? Galiausiai, pasitelkęs fotografiją, aš prabylu apie save patį, savo atmintį, ir tuos, kurie mano atmintyje iškyla lyg sutrupėjusių mozaikų nepilni fragmentai.

Mirusieji jūsų darbuose – kas jie?

Mirusieji yra mirę kūnai. Jie kažkam priklausė, kažkas juos dėvėjo, kažką jie (kūnai) veikė kasdienybės trajektorijose, intymiai bendravo, dalinosi gyvenimais, bučiavo ir glostė vienas kitą, skausmui užklupus šluostė ašaras nuo skruostų, kirpo plaukus ir nagus jiems ataugus. Fragmentiškų veiksmų virtinę galiu plėtoti ir plėtoti.

Tad mirusieji – jie tokie, kaip ir mes (gyvieji kūnai). Juos ir mus sieja viena aiški bendrystė – mirtis. Nors apie mirusiuosius manome žinantys pakankamai daug iš paliktų atvaizdų, pasakojimų, parašytų laiškų, šeimos relikvijomis laikomų daiktų, tačiau iš tikro jų (mirusiųjų) visiškai nepažįstame. Juk kiekvienas iš jūsų net pats save pažinti iki galo nėra pajėgus? Juk didieji kultūros istorijos naratyvai vis dar negali pateikti atsakymo, kas yra žmogus?

Jeigu siekiate mano atsakymo apie tai, kokios asmenybės yra užfiksuotos gulinčios karstuose, tuomet aš jokio atsakymo duoti negaliu. Aš jų nepažįstu. Tai mano sumedžiotų albumų atvaizdai. Tai viena iš daugelio priežasčių kodėl aš savo fotografijų kolekciją pavadinau „Niekieno žvilgsniu“. Aš nežinau, kas yra visi šie paskutiniame kūną apraudančiame rituale užfiksuoti ramūs ir „miegantys” vyrai bei moterys. Tačiau aš žinau, kad jie yra mano sielą virpinantys atvaizdai. Drįstu konstatuoti, kad būtent šis nežinomumo faktas (ir nežinia apskritai) baugina tiek mane, tiek parodos lankytoją, tiek bet kokį žmogų. Juk panirti į nežinomybę yra pats baisiausias dalykas, kurį mes bandome įveikti statydami paminklus, degindami žvakeles. Mūsų seneliai ir tėvai atidėdami pajamas laidotuvėms tiki, jog viską atliksime taip, kad jiems nebegalint pasirūpinti nuosavais kūnais pakankamai į ateitį nukelsime nežinomybės tvaiką.

Papasakokite, kaip kuriate savo darbus?

Kūryba prasideda nuo galvojimo. Aš daug galvoju. Prieš miegą galvoju, ryte galvoju, važiuodamas troleibusu galvoju. Kai kuriuos savo kūrinių scenarijus arba koncepcijas sugalvoju paskaitose, dėstydamas meno disciplinas arba diskutuodamas pačiomis įvairiausiomis temomis. Kadangi esu vizualaus meno kūrėjas ir tyrėjas, mano galvojimas yra tampriai susaistytas su stebėjimu. Kiekviena mano laisvalaikio akimirka yra stebėjimas. Stebint žmonių pasaulį, jo refleksijas meno kūriniuose, regint jų santykius populiariojoje medijoje arba didybės ir absurdo pliūpsnius architektūroje, visada pagimdau kažkokias keistas kūrybines idėjas. Galima teigti, kad iš asociacijų, kylančių stebint pasaulį, kristalizuojasi kūrinių koncepcijos. Koncentruodamas asociacijas, sukuriu ne tik fotografijas, bet ir savo tekstus.

Kai įsitikinu, kad idėja yra tinkama išvysti pasaulį, prasideda ilgas kūrybinis koncepcijos materializavimo procesas. Jis visada kitoks, visada įvairus. Šios parodos atveju, kūrybinio proceso pradžia buvo šeimyninių albumų peržiūrėjimas ir laidotuvių fotografijų atranka. Vėliau nuotraukas skaitmeninau ir montavau kompiuteriu. Beje, menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas vienoje parodoje yra pastebėjęs, kad mano kūriniai gimsta iš medijos tyrimo, t. y. aš kuriu aiškindamas ir tarpusavyje derindamas priemones. Pastaba yra teisinga. Dažnai vos tik pradėjęs skenuoti, montuoti ir panašiai formuoti atvaizdą, jau turiu konkrečią idėją. Kartais net žinau, ką galiu papasakoti apie savo kūrybą žodžiu, ką galiu parašyti parodą lydinčioje įžangoje. Baigęs kurti naują fotografijų rinkinį, jau turiu begalę tvirtų argumentų. Net iš miego pažadintas galiu pasakyti, kas, kodėl ir kaip yra sukurta.

Kaip šią parodą sutiko publika?

Į parodos atidarymą susirinko mano kūrybą mėgstantys ir nuolat stebintys žmonės. Drįstu teigti, kad Šiauliuose esu žvaigždė. Juk tame mieste prabėgo mano patys puikiausi studijų metai. Tame mieste aš žengiau pirmuosius profesionalaus menininko ir meno kritiko žingsnius.

Parodoje dalyvavo ir mano kūrybą apžvelgė Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorius, mados filosofiją dėstantis Jurgis Dieliautas (jis taip pat dėsto ir Šiaulių universitete). J. Dieliautas kėlė esminį klausimą, iš kur atsiranda poreikis susitikti su mirusiaisiais, juos stebėti, šarvoti. Jis daug kalbėjo apie žvilgsnį. Tiesa, žvilgsnio teorija ir man nesvetima. J. Dieliautas pastebėjo, kad parodoje klausiama, kieno žvilgsnis ir į ką jis yra nukreiptas? Ar mes žiūrime į fotografijose užfiksuotus asmenis, ar jie žiūri į mus? Parodų organizatorius Ričardas Jakutis prisipažino, kad mano kūriniai jį savotiškai sukrėtė. Paroda verčia sustoti ir pagalvoti net apie mirusiųjų miestus, kurie atsiveria šiomis dienomis deginant žvakutes. Kolegos svarstė apie mūsų kultūrai būdingą pagarbą mirusiems. Susidaro įspūdis, kad mirusieji mums yra labiau svarbūs nei gyvieji. Paskatintas pakankamai gilios diskusijos renginio pristatymo pabaigoje, palinkėjau visiems pabūti ne su mirusiaisiais, bet su savimi, o taip pat pasistengti labai atidžiai atlikti savo jausmų reviziją.

„Laiptų galerijos“ nuotr.

Kas toliau? Kokias temas ketinate nagrinėti ateityje?

Nors artimiausiu metu mano planuose labiau yra ne meno kūryba, bet Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto vadyba, mane nuolatos kamuoja čia pat gimstančios ir mirštančios idėjos. Kaip minėjau, jos gimsta tiesiog važiuojant troleibusu, kilnojant svarmenis sporto salėje, geriant kavą, kalbantis su kolegomis darbe. Idėjos kaip šmėklos – jos apsėda mane ir nepaleidžia. Nors nežinau, kur jos gali mane nuvesti, tačiau visi mano fotografijų ciklai yra nebaigtiniai. Juos kursiu ir toliau, pildysiu ir formuosiu savitą atminties archyvą. Visas savo parodas ir fotografijų ciklus vieniju bendru pavadinimu „Amnezijos juosta”. Mano tikslas apmąstyti atmintį aktualizuojant užmaršties svarbą. Fotokūrybą vadinu „Amnezijos juosta” ir todėl, kad angliškai „film” reiškia ir fotojuostelę, ir kino filmą. Tad tai, ką kuriu, vienu metu yra ir sulaikytas kadras, ir judantis įvykis. Tai – fotografija ir filmas vienoje formoje. Beje, dažnai savo fotografijų parodose dubliuoju ir su minimaliais pokyčiais kartoju fotokadrus. Tikriausiai todėl J. Dieliautas mano kūrybą pavadinimo videomenu fotokadruose. Manau, ne veltui –  juk anksčiau kūriau labai daug videomeno. Nors videomeno discipliną dar ir dabar dėstau, tačiau man mielesnis statiškas kadras. Paradoksalu, bet statiškame kadre yra daugiau galimybės proto ir jausmų judėjimui nei nuo laiko tėkmei priklausomybę deklaruojančiame videofilme.

Eksperimentinė fotografija – koks jos vaidmuo Lietuvos meno pasaulyje?

Į šį klausimą atsakysiu išreikšdamas dvi skirtingas savo pozicijas.

Pirma, man kaip menininkui visiškai nerūpi eksperimentinės fotografijos vaidmuo visame Lietuvos meno pasaulyje. Kaip menininkas esu be galo egocentriškas. Priešingu atveju negalėčiau sukurti jokio meno. Todėl man rūpi tik tai, ką aš kuriu. Man rūpi mano švari sąžinė tik prieš mane patį, prieš savo įsitikinimus, jausmus, prisiminimus, prieš savo gilų ar tankų kvėpavimą. Jau daug kartų sakiau, kad kai kuriu, manęs žiūrovas nedomina. Man nerūpi, ar jis išvis ką nors supras regėdamas mano kūrinius. Tačiau kai išeksponuoju kūrinius galerijose, tuomet pasikeičia mano vaidmuo. Komplimentai, pastabos, o dar labiau kritiškos diskusijos, vedančios į begalinius kontekstų labirintus, glosto mano egocentrišką savimeilę. Tik tuomet man rūpi žiūrovas. Dauguma šiuolaikinių kūrėjų viso to nedrįsta garsiai deklaruoti. Galvoja kad nemandagu ir pažeidžia visuotinai priimtiną romantinį meno pajautimą.

Antra, kaip tyrėjas ir pedagogas, aišku, domiuosi šiuolaikiniu menu. Nors ne visada juo žaviuosi. Šiuolaikiniame mene gausu pakartojimų, kurie rodo savotišką kūrėjų impotenciją. Tačiau pripažįstu, kad eksperimento svarba yra labai aktuali Lietuvos, ir ne tik jos meno kraštovaizdžiui. Pasikeitus Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkui – dabar vadovaujant jau nebe Lietuvos fotografijos žvaigždei Antanui Sutkui, bet Jonui Staseliui – fotografija Lietuvoje pasirodė esanti įvairesnė ir laisvesnė. Tačiau yra ir kažkiek nebeaktualių atvaizdų, verčiančių mane nuobodžiauti. Be abejo A. Sutkaus kartos atstovų kūryboje vyravusios socialinės-dokumentinės fotografijos variacijos kai kuriais atvejais irgi buvo pakankamai eksperimentinės. Bet šiandien atsiranda labai daug vietos ir galimybių laisvai išradinėti savo meninę kalbą bei steigti naujus meno manifestus. Galiausiai noriu pasakyti, kad eksperimentai maitina, atnaujina meninės kalbos modeliavimo normas.