Nuotraukoje iš kairės: prof. dr. Arūnas Augustinaitis, prof. dr. hab. Monika Jaworska-Witkowska, Darius Verbyla ir prof. dr. hab. Lech Witkowski.

Šią savaitę Kazimiero Simonavičiaus universitete viešėjo delegacija iš Kujawy ir Pomorze universiteto Bydgoščiuje (Lenkija): Kujawy ir Pomorze universiteto Bydgoščiuje Socialinių mokslų ir filolofijos fakulteto dekanė prof. dr. hab. Monika Jaworska-Witkowska, prof. dr. hab. Lech Witkowski bei dr. Marta Małecka. Svečiai dalinosi savo patirtimi bei gerąja praktika.

Lenkijos aukštojo mokslo sistemoje plačiai išvystytas privačių universitetų tinklas. Kujawy ir Pomorze universitetas Bydgoščiuje yra vienas iš lyderiaujančių privačių universitetų šalyje. Universitetas, turintis tris padalinius – Socialinių mokslų ir filologijos, Teisės, administravimo ir ekonomikos bei Technikos –  vykdo bakalauro ir magistro studijas. Kujawy ir Pomorze universitetas Bydgoščiuje išsiskiria aktyvia projektine veikla, įtraukiančia akademinę bendruomenę, vietos jaunimą, vaikus, senjorus bei savo srities profesionalus. Vykdomi tokie projektai kaip Vaikų universitetas, Jaunimo kongresas, „Academia pro publico bono“ bei kt., kurių metu įvairios visuomenės grupės skatinamos diskutuoti apie miesto ar tam tikrų socialinių grupių gyvenimo gerinimą, ateitį, perspektyvas, taip pat įgyti naujų žinių, dalintis patirtimi.

KSU kartu su Kujawy ir Pomorze universitetu Bydgoščiuje, Kirgizijos nacionaliniu universitetu ir Rumunijos Vokiškuoju Sibiu universitetu yra pasirašęs keturšalio bendradarbiavimo sutartį, skirtą dalintis didaktine patirtimi, bendradarbiauti verslo, kultūros ir sporto srityse, gerinti studijų kokybę ir efektyvumą, stiprinti universitetų konkurencingumą ir užtikrinti mokslo, verslo ir inovacijų sąveiką.

Lietuvoje 78 proc. gyventojų norėtų turėti savo verslą, kai tuo metu Latvijoje ir Estijoje šis skaičius siekia 49 proc., rodo septintus metus atliekamas pasaulinis verslumo tyrimas AGER 2016 (angl. Amway Global Entrepreneurship report), rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nors lietuviai nori verslo, aktyviai jo link nežengia, nes situacija šalyje nėra palanki, teigia Kazimierio Simonavičiaus universiteto docentė, verslumo ekspertė dr. Austė Kiškienė.

AGER 2016 tyrimo duomenimis, lietuviai pozityviausiai iš Baltijos valstybių vertina verslumo ateitį šalyje – 43 proc. respondentų mano, kad per penkerius metus dirbančiųjų sau skaičius šalyje didės. Tai didesnis rezultatas negu Europos Sąjungos (35 proc.) ar pasaulio (39 proc.) vidurkiai. Latvijoje ir Estijoje šie skaičiai taip pat mažesni – atitinkamai 33 ir 36 proc.

Šiuos teigiamus skaičius papildo ir verslumo indekso AESI (angl. Amway Entrepreneurial Spirit Index) rodmenys, kur Lietuva užima aukštas pozicijas: ji kartu su Slovėnija dalinasi pirmąja-antrąja vietomis Europos Sąjungoje ir devintąja-dešimtąja pasaulyje. Tačiau dr. A.Kiškienė teigia, kad vien tik pozityvaus vertinimo ir teigiamų prognozių – neužtenka.

„AESI indeksas yra skaičiuojamas pagal tris skirtingus matmenis: žmogaus norą tapti verslininku, turimas galimybes pradėti verslą ir žmogaus atsparumą socialiniam spaudimui. Lietuvoje aukštą AESI indeksą lemia pirmasis rodiklis – noras tapti verslininku (78 proc.). Tačiau savo turimas galimybes teigiamai vertina tik 42 proc. respondentų. Toks didelis skirtumas rodo, kad mes esame labiau noro, o ne realių veiksmų valstybė. Vien požiūrio neužtenka, nes jis nedaro nieko – nei skatina ekonomikos vystymąsi, nei sukuria darbo vietas. Čia ir yra didžiausia mūsų šalies problema – žmonės nori, bet neturi pakankamai galimybių pradėti verslą“, – sako dr. A. Kiškienė.

Baimės ieškoti klientų neturi

Šiemet į AGER 2016 tyrimą pirmą kartą įtrauktas klausimas, kaip respondentai jaustųsi, jeigu patys turėtų ieškoti ir pritraukti klientų dirbant sau. Šiuo klausimu lietuviai savimi neabejoja – net 75 proc. respondentų savimi pasitiki ir jaustųsi patogiai ieškodami naujų klientų. Pagal šį rezultatą Lietuva su Kolumbija dalinasi ketvirta-penkta vietomis pasaulyje.

„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lietuvių mentalitetas ir naujų klientų paieška – sunkiai suderinami dalykai. Mes niekada negarsėjome kaip ekstravertų tauta, žinanti kaip parduoti prekes ir bendrauti su klientais. Manau, kad tokį rezultatą lemia jaunimo atsakymai, nes šiandien jie visai kitaip supranta klientų paiešką.

Pavyzdžiui, jeigu prieš 15 metų būtume uždavę tokį klausimą, žmonės asocijuotų klientų paiešką su tiesioginiais pardavimais. Labai retai kuris žmogus tikrai nori tokį darbą dirbti: skambinti nepažįstamiems žmonėms, prieiti gatvėje, siūlyti savo prekes ar paslaugas. Bet dabar mes suvokiame klientų paiešką kitaip – į ją įtraukiami socialiniai tinklai, masinės žiniasklaidos priemonės, reklama, bendruomenės. Tokiu atveju ta veikla tampa visai kitokia, ji tampa norima, siejama su kūrybingu, inovatyviu darbu“, – komentuoja dr. A. Kiškienė.

Lietuvoje – nepakanka sąlygų verslui KSU atstovė pabrėžia, kad Lietuvai didžiausia kliūtis, kuri užkerta kelią naujam verslui, – nesukuriama tinkama mokestinė aplinka ir per didelis biurokratinis aparatas. Anot docentės, lietuviai užstrigę pirmojoje verslo kūrimo stadijoje, iš kurios toliau niekur nejudama.

„Pagrindinės problemos yra susijusios su parama verslui: kaip žmonės gali prieiti prie finansų, kaip jie gali gauti finansavimą savo idėjai įgyvendinti dar ankstyvoje stadijoje. Taip pat su kokiais mokesčiais jie susiduria verslo pradžioje: juk šiandien dažna situacija, kada jaunas žmogus pradeda verslą ir suvokia, kad praktiškai dar nieko neuždirbus jau reikia mokėti mokesčius, atsiranda begalės administracinių kliūčių, daugybė ataskaitų ir priežiūros institucijų. Tokiais atvejais vien pozityvumo nebeužtenka. Jeigu turimas žmonių potencialas ir noras nebus išnaudotas sukuriant geresnes sąlygas, žmonės paprasčiausiai emigruos ir savo verslus kurs ten, kur jiems patogiau“, – sako KSU docentė.

Lietuva versliausia iš kaimynių

Nors tiek latviai (84 proc.), tiek estai (91 proc.) vertina verslumą panašiai teigiamai kiek lietuviai (82 proc.), jų paklausus apie realų norą ir galimybes kurti verslą – rezultatai išsiskiria. AESI verslumo indekso duomenimis, vertinant šimtabalėje sistemoje latviai (47) ir estai (44) užima žemesnes pozicijas nei lietuviai (59).

„Jeigu valstybėje yra didesni atlyginimai, mažesnis nedarbas, verslumas yra mažiau norimas. Vokietijoje, Austrijoje ar kitose gerovės valstybėse žmonės turi stabilius darbus, poreikis verslumui yra gerokai mažesnis. Verslas yra didelė atsakomybė, jis reikalauja daug įsitraukimo, todėl tikrai ne kiekvienas jo nori, kai jų šalyse ir taip garantuotas geras atlyginimas, puiki socialinė sistema ir kitos garantijos. Manau, kad būtent dėl šios priežasties, pavyzdžiui, Estijoje verslumo rodikliai nėra tokie aukšti kaip Lietuvoje“, – tendenciją komentuoja dr. A. Kiškienė.

AGER 2016 duomenimis, labiausiai savo verslą pradėti nori apklaustieji Meksikoje (93%), Indijoje (92%) ir Vietname (91%). Mažiausią norą išreiškė respondentai Lenkijoje (27%), Kroatijoje (27%), Vokietijoje (31%) ir Austrijoje (31%).

„Trečiojo pasaulio šalyse, kuriose ekonomika auga ypatingai sparčiai, verslumas yra grįstas poreikiu išgyventi. Ten socialinė sistema beveik neegzistuoja, sveikatos apsauga neprieinama, todėl verslumas tampa vieninteliu keliu užsidirbti pačiam. Kai mes kalbame apie Europą, mes dažnai kalbame apie kitokį verslumą, apie inovacijomis ir idėjomis grįstą verslumą. Manau, kad verslumas Lietuvoje vis labiau yra grįstas inovacijomis, o ne poreikiu išgyventi“, – teigia dr. A. Kiškienė.

2016 m. pasaulinį AGER verslumo tyrimą atliko viena pirmaujančių tiesioginės prekybos įmonių pasaulyje „Amway“ kartu su Prof. Dr. Isabell M. Welpe, Vadybos mokyklos prie TUM (Miunchenas, Vokietija) Strategijos ir organizavimo katedros pirmininke. Tyrimas vykdytas nuo balandžio iki birželio, jo metu apklausta beveik 51 000 respondentų iš 45 pasaulio šalių, tarp kurių trečius metus patenka ir Lietuva.

Maloniai pranešame, kad Kazimiero Simonavičiaus universitetas nuo š. m. lapkričio 14 d. persikelia į naujus namus, esančius Dariaus ir Girėno g. 21, Vilniuje.

Čia dėstytojai ir studentai ras šiuolaikiškoms studijoms ir jų poreikiams pritaikytas erdves: auditorijas, darbo kambarius, biblioteką. Taip pat įrengtos 2 automobilių stovėjimo aikštelės, poilsio kambarys, kavinė, terasa. Tikimės, kad naujosiose Universiteto erdvėse bus ne tik mokomasi ir dirbama, bet ir kuriama, eksperimentuojama, tyrinėjama.

Kviečiame stebėti tiesioginę tarptautinės konferencijos „Alternatyvaus ginčų sprendimo tarp vartotojų ir verslininkų teisinis reguliavimas: Europos Sąjungos bei Lietuvos patirtis“ transliaciją internetu iš Lietuvos Respublikos Seimo. Transliacijos nuorodą rasite adresu: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=2918

Konferenciją organizuoja Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakultetas, Nacionalinė vartotojų konfederacija ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Renginio programa.

Tarptautinės konferencijos tikslas – plėtoti tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą alternatyvaus ginčų sprendimo tarp vartotojo ir verslininko (AGS VV)  teisės srityje.

Konferencijoje nagrinėjama alternatyvaus AGS VV teorija ir praktika Europos Sąjungoje bei Lietuvoje. Pranešimus skaito Lietuvos ir užsienio šalių (Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lenkijos) teisės srities mokslininkai.

Kazimiero Simonavičiaus universitetas dalyvaus lapkričio 4-5 dienomis „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vyksiančioje parodoje „Išmani Lietuva 2016“. Inovatyvių sprendimų paroda – tai interaktyvus renginys, jungiantis verslą, turinį ir pramogas. Parodos lankytojai bus kviečiami gyvai išbandyti išmanius produktus ir paslaugas, patirti, atrasti bei įsigyti. Paroda siekiama interaktyviai ir gyvai pristatyti verslui ir visuomenei išmaniąsias technologijas, produktus bei paslaugas, naudojamas Lietuvoje, mokyti ir šviesti visuomenę apie išmanių produktų svarbą ir naudą kasdieniniame gyvenime, skatinti jų naudojimą bei kurti Lietuvos kaip pažangios ir išmanios šalies įvaizdį.

KSU stende parodos lankytojų lauks virtuali realybė, padėsianti geriau pažinti aviacijos sektoriaus ypatumus. Lankytojams bus pristatomos Aviacijos vadybos ir Interneto inžinerijos bei kitos KSU studijų programos, taip pat ir organizuojami mokymai. Stende vyks fotosesija, žaidimai bei bus galimybė gauti 30proc. nuolaidą KSU mokymams.

Parodos metu veiksiančiame „Karjeros mieste“ išmanūs Lietuvos studentai susitiks su geidžiamiausiais darbdaviais. Organizatoriai neabejoja – čia prasidės ne vieno Lietuvos studento sėkmės istorija.

Parodos metu taip pat vyks net 3 skirtingos konferencijos:

• „50 kelių į sėkmę“ – išmanią Lietuvą kuria žmonės. Didžiausi Lietuvos talentai, pasiekę įspūdingų rezultatų įvairiose srityse (teatre, sporte, kine, muzikoje, medicinoje, aviacijoje, karo tarnyboje ir kt.) dalinsis savo sėkmės istorijomis.
• „Verslo alchemija“ – įmonių vadovų ir mokslo atstovų susitikimo vieta.
• „Ateities komandos DNR“  – skirtingų padalinių vadovai – savo sričių lyderiai – dalinsis patirtimi su savo srities (finansų, pardavimų, rinkodaros, personalo, IT ir kt.) profesionalais.

Laikas: lapkričio 4 d. (penktadienis)  – nuo 9.00 iki 18.00 val.

lapkričio 5 d. (šeštadienis) –   nuo 10.00 iki 18.00 val.

Vieta: Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO, 5 parodų salė

Daugiau informacijos apie renginį: http://www.litexpo.lt/lt/event/150/show

Dr. Marcin Białecki

Lapkričio 7 d. 12 val. Kazimiero Simonavičiaus universitete (15 auditorijoje) vyks atvira advokato dr. Marcin Białecki (Lenkija) paskaita „Mediation in civil cases. Recent developments in Polish Civil Procedure from theoretical and practical perspective”. Dr. Marcin Białecki yra Kardinolo Stefan Wyszyński universiteto docentas, advokatas, mediatorius, buvęs teisėjas, publikacijų apie civilines procedūras ir mediaciją autorius. Paskaita vyks anglų kalba. Kviečiame dalyvauti!

Įvykus Erasmus+ atrankai 2017 m. pavasario semestrui, sveikiname studentus, sėkmingai įveikusius atrankos etapus:

• Gabrielė Špejeraitė
• Roberta Samušaitė
• Kastė Mašidlauskaitė
• Alina Galdikaitė
• Evelina Brazaitytė
• Goda Račkauskaitė
• Gintautas Pagojus
• Sati Juraitytė

Taip pat informuojame, jog gruodžio mėn. bus gauta lėšų dar 4 papildomoms stipendijomis, tad skelbiamas papildomas konkursas Erasmus+ mobilumui 2017 m. pavasario semestrui! Siųskite atrankos dokumentus international@ksu.lt iki lapkričio 8 d. 15 val. Daugiau informacijos: https://goo.gl/ByUP9M

Nuotraukoje iš kairės: Prof. dr hab. Monika Jaworska-Witkowska, Kujawy ir Pomorze universiteto Bydgoščiuje Socialinių mokslų fakulteto dekanė, Iwona Waszkiewicz , Bydgoščiaus mero pavaduotoja, KSU rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis, prof. dr hab. Lech Witkowski.

Spalio 27-28 dienomis Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis dalyvavo tarptautinėje tarpdalykinėje konferencijoje „Vienas pasaulis – daug kultūrų“ (angl. One World – Many Cultures), kuri vyko Lenkijoje, Bydgoščiuje. 7-tą kartą vykusią konferenciją organizuoja Kujawy ir Pomorze universitetas Bydgoščiuje.

Pirmąją konferencijos dieną KSU rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis skaitė pranešimą „Privataus universiteto vadyba ir etika besikeičiančioje Europoje“ (angl. Management and Ethics of Private University in a Changing Europe).

KSU kartu su Kujawy ir Pomorze universitetu Bydgoščiuje, Kirgizijos nacionaliniu universitetu ir Rumunijos Vokiškuoju Sibiu universitetu yra pasirašęs keturšalio bendradarbiavimo sutartį, skirtą dalintis didaktine patirtimi, bendradarbiauti verslo, kultūros ir sporto srityse, gerinti studijų kokybę ir efektyvumą, stiprinti universitetų konkurencingumą ir užtikrinti mokslo, verslo ir inovacijų sąveiką.

„Laiptų galerijos“ nuotr.

Spalio 28 d. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, buvo atidaryta KSU Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda „Niekieno žvilgsnis“. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti iš laidotuvių fotografijų. Su doc. dr. R. Venckumi kalbamės apie atidarytą parodą, mirusiuosius ir kūrybinį procesą.

Mirtis, gyvenimo trapumas, kūno laikinumas – ne pačios lengviausios temos. Žvelgiant į jūsų fotografijas, pirmiausia norisi paklausti, kodėl mirusieji, kodėl laidotuvės? Kas paskatino rinktis šią temą?

Rinktis mirties temą man niekada nebuvo sudėtinga. Ji mane visuomet traukė kaip menininką, o vėliau buvo pakankamai įdomi ir kaip tyrėjui. Mano bakalauro baigiamasis darbas buvo videofilmas apie mirtį ir meilę, magistrantūroje tyrinėjau mirties reiškinį fotografijoje, o rengiant menotyros disertaciją analizavau prancūzų filosofo Jacques’o Derrida šmėklų teoriją. Anot filosofo, gyvenime visada turime glaudžius ryšius su šmėklomis, su tuo, kas yra nei gyvas, nei miręs. Šmėklos – tai fotografijos, filmai, knygų tekstai ir t.t. Pasak Derrida (cituoju nepažodžiui), iš mirusiųjų galima išmokti gyvenimo.

Mano naujoji paroda skirta ir mirusiesiems, ir gyviesiems. O galbūt net labiau gyviesiems. Kūriniai sudaryti iš laidotuvių fotografijų. Jie tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai. Parodos aprašyme konstatuoju, kad, „gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu, esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus. Tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje“.

Ko siekiate savo fotografijomis?

Fotografiją kaip mediją kūryboje pasirinkau todėl, kad ji verčia susimąstyti apie laiką ir erdvę, verčia galvoti apie atmintį ir skatina mane patį prisiminti daugiau, nei galiu numatyti. Fotografija man yra ir netekties, ir atradimo įsikūnijimas. Tiek vienu, tiek kitu atveju ji suspaudžia širdį. Atrodo, nuotrauka konstatuoja mano paties mirtį ir ilgainiui ji pradeda surinkinėti mano praeitį.

Fotografija yra kalba, kuria galima prabilti tuomet, kai vokalizuoti arba popieriuje (kompiuteryje) užrašyti žodžiai nebetenka galios, kai frazių ir sakinių arsenalas išsenka, lyg ginklų sandėlys pačiame kovos įkarštyje. Parodoje „Niekieno žvilgsnis“ noriu sukurti nepatogią distanciją tarp atvaizdo ir jo vartotojo. Eksponuojamais atvaizdais noriu paklausti apie tai, kas yra kūnas, atmintis žvilgsnis, kur visa tai lieka kai jų (šalia gyvenusių) niekas nebeatsimena? Galiausiai, pasitelkęs fotografiją, aš prabylu apie save patį, savo atmintį, ir tuos, kurie mano atmintyje iškyla lyg sutrupėjusių mozaikų nepilni fragmentai.

Mirusieji jūsų darbuose – kas jie?

Mirusieji yra mirę kūnai. Jie kažkam priklausė, kažkas juos dėvėjo, kažką jie (kūnai) veikė kasdienybės trajektorijose, intymiai bendravo, dalinosi gyvenimais, bučiavo ir glostė vienas kitą, skausmui užklupus šluostė ašaras nuo skruostų, kirpo plaukus ir nagus jiems ataugus. Fragmentiškų veiksmų virtinę galiu plėtoti ir plėtoti.

Tad mirusieji – jie tokie, kaip ir mes (gyvieji kūnai). Juos ir mus sieja viena aiški bendrystė – mirtis. Nors apie mirusiuosius manome žinantys pakankamai daug iš paliktų atvaizdų, pasakojimų, parašytų laiškų, šeimos relikvijomis laikomų daiktų, tačiau iš tikro jų (mirusiųjų) visiškai nepažįstame. Juk kiekvienas iš jūsų net pats save pažinti iki galo nėra pajėgus? Juk didieji kultūros istorijos naratyvai vis dar negali pateikti atsakymo, kas yra žmogus?

Jeigu siekiate mano atsakymo apie tai, kokios asmenybės yra užfiksuotos gulinčios karstuose, tuomet aš jokio atsakymo duoti negaliu. Aš jų nepažįstu. Tai mano sumedžiotų albumų atvaizdai. Tai viena iš daugelio priežasčių kodėl aš savo fotografijų kolekciją pavadinau „Niekieno žvilgsniu“. Aš nežinau, kas yra visi šie paskutiniame kūną apraudančiame rituale užfiksuoti ramūs ir „miegantys” vyrai bei moterys. Tačiau aš žinau, kad jie yra mano sielą virpinantys atvaizdai. Drįstu konstatuoti, kad būtent šis nežinomumo faktas (ir nežinia apskritai) baugina tiek mane, tiek parodos lankytoją, tiek bet kokį žmogų. Juk panirti į nežinomybę yra pats baisiausias dalykas, kurį mes bandome įveikti statydami paminklus, degindami žvakeles. Mūsų seneliai ir tėvai atidėdami pajamas laidotuvėms tiki, jog viską atliksime taip, kad jiems nebegalint pasirūpinti nuosavais kūnais pakankamai į ateitį nukelsime nežinomybės tvaiką.

Papasakokite, kaip kuriate savo darbus?

Kūryba prasideda nuo galvojimo. Aš daug galvoju. Prieš miegą galvoju, ryte galvoju, važiuodamas troleibusu galvoju. Kai kuriuos savo kūrinių scenarijus arba koncepcijas sugalvoju paskaitose, dėstydamas meno disciplinas arba diskutuodamas pačiomis įvairiausiomis temomis. Kadangi esu vizualaus meno kūrėjas ir tyrėjas, mano galvojimas yra tampriai susaistytas su stebėjimu. Kiekviena mano laisvalaikio akimirka yra stebėjimas. Stebint žmonių pasaulį, jo refleksijas meno kūriniuose, regint jų santykius populiariojoje medijoje arba didybės ir absurdo pliūpsnius architektūroje, visada pagimdau kažkokias keistas kūrybines idėjas. Galima teigti, kad iš asociacijų, kylančių stebint pasaulį, kristalizuojasi kūrinių koncepcijos. Koncentruodamas asociacijas, sukuriu ne tik fotografijas, bet ir savo tekstus.

Kai įsitikinu, kad idėja yra tinkama išvysti pasaulį, prasideda ilgas kūrybinis koncepcijos materializavimo procesas. Jis visada kitoks, visada įvairus. Šios parodos atveju, kūrybinio proceso pradžia buvo šeimyninių albumų peržiūrėjimas ir laidotuvių fotografijų atranka. Vėliau nuotraukas skaitmeninau ir montavau kompiuteriu. Beje, menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas vienoje parodoje yra pastebėjęs, kad mano kūriniai gimsta iš medijos tyrimo, t. y. aš kuriu aiškindamas ir tarpusavyje derindamas priemones. Pastaba yra teisinga. Dažnai vos tik pradėjęs skenuoti, montuoti ir panašiai formuoti atvaizdą, jau turiu konkrečią idėją. Kartais net žinau, ką galiu papasakoti apie savo kūrybą žodžiu, ką galiu parašyti parodą lydinčioje įžangoje. Baigęs kurti naują fotografijų rinkinį, jau turiu begalę tvirtų argumentų. Net iš miego pažadintas galiu pasakyti, kas, kodėl ir kaip yra sukurta.

Kaip šią parodą sutiko publika?

Į parodos atidarymą susirinko mano kūrybą mėgstantys ir nuolat stebintys žmonės. Drįstu teigti, kad Šiauliuose esu žvaigždė. Juk tame mieste prabėgo mano patys puikiausi studijų metai. Tame mieste aš žengiau pirmuosius profesionalaus menininko ir meno kritiko žingsnius.

Parodoje dalyvavo ir mano kūrybą apžvelgė Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorius, mados filosofiją dėstantis Jurgis Dieliautas (jis taip pat dėsto ir Šiaulių universitete). J. Dieliautas kėlė esminį klausimą, iš kur atsiranda poreikis susitikti su mirusiaisiais, juos stebėti, šarvoti. Jis daug kalbėjo apie žvilgsnį. Tiesa, žvilgsnio teorija ir man nesvetima. J. Dieliautas pastebėjo, kad parodoje klausiama, kieno žvilgsnis ir į ką jis yra nukreiptas? Ar mes žiūrime į fotografijose užfiksuotus asmenis, ar jie žiūri į mus? Parodų organizatorius Ričardas Jakutis prisipažino, kad mano kūriniai jį savotiškai sukrėtė. Paroda verčia sustoti ir pagalvoti net apie mirusiųjų miestus, kurie atsiveria šiomis dienomis deginant žvakutes. Kolegos svarstė apie mūsų kultūrai būdingą pagarbą mirusiems. Susidaro įspūdis, kad mirusieji mums yra labiau svarbūs nei gyvieji. Paskatintas pakankamai gilios diskusijos renginio pristatymo pabaigoje, palinkėjau visiems pabūti ne su mirusiaisiais, bet su savimi, o taip pat pasistengti labai atidžiai atlikti savo jausmų reviziją.

„Laiptų galerijos“ nuotr.

Kas toliau? Kokias temas ketinate nagrinėti ateityje?

Nors artimiausiu metu mano planuose labiau yra ne meno kūryba, bet Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto vadyba, mane nuolatos kamuoja čia pat gimstančios ir mirštančios idėjos. Kaip minėjau, jos gimsta tiesiog važiuojant troleibusu, kilnojant svarmenis sporto salėje, geriant kavą, kalbantis su kolegomis darbe. Idėjos kaip šmėklos – jos apsėda mane ir nepaleidžia. Nors nežinau, kur jos gali mane nuvesti, tačiau visi mano fotografijų ciklai yra nebaigtiniai. Juos kursiu ir toliau, pildysiu ir formuosiu savitą atminties archyvą. Visas savo parodas ir fotografijų ciklus vieniju bendru pavadinimu „Amnezijos juosta”. Mano tikslas apmąstyti atmintį aktualizuojant užmaršties svarbą. Fotokūrybą vadinu „Amnezijos juosta” ir todėl, kad angliškai „film” reiškia ir fotojuostelę, ir kino filmą. Tad tai, ką kuriu, vienu metu yra ir sulaikytas kadras, ir judantis įvykis. Tai – fotografija ir filmas vienoje formoje. Beje, dažnai savo fotografijų parodose dubliuoju ir su minimaliais pokyčiais kartoju fotokadrus. Tikriausiai todėl J. Dieliautas mano kūrybą pavadinimo videomenu fotokadruose. Manau, ne veltui –  juk anksčiau kūriau labai daug videomeno. Nors videomeno discipliną dar ir dabar dėstau, tačiau man mielesnis statiškas kadras. Paradoksalu, bet statiškame kadre yra daugiau galimybės proto ir jausmų judėjimui nei nuo laiko tėkmei priklausomybę deklaruojančiame videofilme.

Eksperimentinė fotografija – koks jos vaidmuo Lietuvos meno pasaulyje?

Į šį klausimą atsakysiu išreikšdamas dvi skirtingas savo pozicijas.

Pirma, man kaip menininkui visiškai nerūpi eksperimentinės fotografijos vaidmuo visame Lietuvos meno pasaulyje. Kaip menininkas esu be galo egocentriškas. Priešingu atveju negalėčiau sukurti jokio meno. Todėl man rūpi tik tai, ką aš kuriu. Man rūpi mano švari sąžinė tik prieš mane patį, prieš savo įsitikinimus, jausmus, prisiminimus, prieš savo gilų ar tankų kvėpavimą. Jau daug kartų sakiau, kad kai kuriu, manęs žiūrovas nedomina. Man nerūpi, ar jis išvis ką nors supras regėdamas mano kūrinius. Tačiau kai išeksponuoju kūrinius galerijose, tuomet pasikeičia mano vaidmuo. Komplimentai, pastabos, o dar labiau kritiškos diskusijos, vedančios į begalinius kontekstų labirintus, glosto mano egocentrišką savimeilę. Tik tuomet man rūpi žiūrovas. Dauguma šiuolaikinių kūrėjų viso to nedrįsta garsiai deklaruoti. Galvoja kad nemandagu ir pažeidžia visuotinai priimtiną romantinį meno pajautimą.

Antra, kaip tyrėjas ir pedagogas, aišku, domiuosi šiuolaikiniu menu. Nors ne visada juo žaviuosi. Šiuolaikiniame mene gausu pakartojimų, kurie rodo savotišką kūrėjų impotenciją. Tačiau pripažįstu, kad eksperimento svarba yra labai aktuali Lietuvos, ir ne tik jos meno kraštovaizdžiui. Pasikeitus Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkui – dabar vadovaujant jau nebe Lietuvos fotografijos žvaigždei Antanui Sutkui, bet Jonui Staseliui – fotografija Lietuvoje pasirodė esanti įvairesnė ir laisvesnė. Tačiau yra ir kažkiek nebeaktualių atvaizdų, verčiančių mane nuobodžiauti. Be abejo A. Sutkaus kartos atstovų kūryboje vyravusios socialinės-dokumentinės fotografijos variacijos kai kuriais atvejais irgi buvo pakankamai eksperimentinės. Bet šiandien atsiranda labai daug vietos ir galimybių laisvai išradinėti savo meninę kalbą bei steigti naujus meno manifestus. Galiausiai noriu pasakyti, kad eksperimentai maitina, atnaujina meninės kalbos modeliavimo normas.

Kastė Mašidlauskaitė

Šįkart rubrikoje „KSU veidai“ pristatome interviu su Kaste Mašidlauskaite – Universiteto fotografe, Kūrybinių ir kultūrinių industrijų antrakurse. Smagus pokalbis su Kaste sukasi apie fotografiją, kaip ji pati sako – jos mėgstamiausią užsiėmimą ir mylimiausią darbą.

Iš kur esi kilusi? Kur prabėgo tavo vaikystė?

Mano visa vaikystė prabėgo ten, kur ir dabar gyvenu – Trakų Vokėje. Tai Vilniaus miestas ir tikrai ne Trakai! Daug kam kyla klausimai, kiek laiko važiuoju, ar neatsibosta, ar nesinori gyventi arčiau ir panašiai, tačiau niekur nežadu kraustytis. Per daug miela mano širdžiai aplinka čia.

Turi puikų, retą vardą. Kokia jo istorija?

Dažnas klausimas… Iš tikrųjų tai mama norėjo duoti man ir sesei ilgus, gražius vardus – Konstancija ir Elžbieta. Abu jie močiučių garbei, bet, ačiū savo genialiajam tėčiui, kuris mūsų vardus sutrumpino! Tikrai nenorėčiau būti dabar Konstancija arba Koste, nes jų savininkes įsivaizduoju kaip visai kitokius žmones  nei aš, o vardas Kastė, manau, atspindi mano charakterį.

Papasakok apie savo studijas KSU.

Esu antrame kurse, mokausi viena šauniausių dalykų – Kūrybines ir kultūrines industrijas. Aš niekada negaliu tiksliai įvardinti, ką mokausi, kai prašo papasakoti. Bet, manau, svarbiausia mano pačios supratimas. Paskaitose ir darbuose po jų (savarankiško mokymosi metu) įgavau tiek daug žinių, kurios tiesiog motyvuoja mane eiti pirmyn ir imtis visko, kiek tik galiu! Norisi, kad paroje būtų daugiau laiko, kad tik suspėčiau visur su visais norimais darbais. Šiose studijose atradau daug dalykų, kurie mane sudomino tiek kaip menininkę, tiek kaip studentę, kuri svajoja apie kuo įvairesnes darbo galimybes. Iš tikrųjų, apie KSU ir studijas galėčiau kalbėti ir kalbėti – esu didelė Universiteto gerbėja, nes man patinka tai, ką mokausi, be galo myliu ir branginu savo grupiokus, draugus, kuriuos suradau čia ir labai vertinu tą paprastą ir nuoširdų ryšį su administracija bei dėstytojais.

Kaip tapai Universiteto fotografe?

Viskas įvyko gana paprastai. Atsinešiau fotoaparatą į fotosesiją, kai turėjau pozuoti pati. Galiausiai tąkart studentus fotografavau aš. Vėliau prireikė dėstytojo doc. dr. E. Skerstono nuotraukų, dar vėliau – kitų dėstytojų ir studentų. Po visko atsidūriau Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovės kabinete ir gavau šį išsvajotą pasiūlymą. Viskas paprasta (juokiasi).

Kaip atradai fotografiją?

Mano tėtis – menininkas, galima sakyti, visomis prasmėmis, mama nėra menininkė, bet prijaučianti šiai sričiai. Nuo pat mažumės augau namuose, kur viskas susiję su menais, dar ir dabar draugai mano namus pavadina galerija (juokiasi). Pati lankiau daug įvairių būrelių, kurie vystė mano požiūrį į įvairius darbelius, kol galiausiai gavau galimybę naudotis mūsų šeimos fotoaparatu – tuo laiku namie buvo skaitmeninis fotoaparatas, kitaip – „muilinė“. Viskas prasidėjo nuo fotosesijų su draugėmis prie baltų paklodžių. Vėliau gavau gerą kamerą, atsirado supratimas apie fokusavimą ir kokybę, pradėjau fotografuoti smulkmenas, paukščius, akis, lūpas – viską, kur gerą fokusą pagaudavau. Na, o vėliau mano svajonė išsipildė – gavau veidrodinį fotoaparatą.

Papasakok apie įdomiausią savo fotosesiją. Kuo ji buvo buvo įdomi? Kodėl įsiminė?

Visas fotosesijas aš myliu savaip. Tačiau įdomiausia buvo dirbti su nuogu žmogumi. Jei neklystu, tai buvo kažkurį pavasarį. Tikrai nebuvo dar labai šilta, nes ėjom su striukėmis į mišką. Ta fotosesija man labai įsiminė, nes buvo smagu dirbti, apvaikščiojome visą mišką, net nepraeinamas vietas, o sukurtais darbais aš ir dabar labai labai didžiuojuosi – jie parodo tą fotografijos pusę, kurią labiausiai vertinu. Tie darbai priverčia pamąstyti apie patį save, prigimtį ir parodo neatsiejamą ryšį su gamta. Niekur nesimato jo veido, jokio vulgarumo nėra, tiesiog nuogas vaikinas sėdi ant apsamanojusio kelmo, medyje ar duobėje. Tai tikrai vienos mano mėgstamiausių nuotraukų.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Kaip randi savo modelius? Ar žmonės noriai „leidžiasi“ fotografuojami?

Modelius labai lengva rasti internetu, užtenka tik paskelbti savo Facebook paskyroje. Yra labai daug norinčių. Sunkiau būna pačiai išsirinkti, nes kai įsivaizduoju nuotrauką, žinau, kokio žmogaus joje reikia ir negaliu imti bet ko, nes rezultatas gausis ne toks, kokio norisi.

Kurie fotografai tavo mėgstamiausi?

Oi, neišskiriu aš pačių mėgstamiausių fotografų, tiesiog mėgstu paganyti akis į gražius ir kokybiškus darbus arba originalias idėjas. Lietuvoje mes turime labai labai šaunių fotografų, seku labai daug puslapių. Bet dažniausiai tai būna meninių, mistiškų fotografijų puslapiai.

Ką labiausiai mėgsti fotografuoti?

Žmones! Jie yra mano įkvėpimo šaltinis. Kiekvienas su savo šarmu ir žavesiu, kiekvienas su savo spindinčiomis arba tamsiomis ir paslaptingomis akimis, įdomiais bruožais.

Kaip apibūdintum savo fotografijos braižą?

Negaliu savęs įsprausti į rėmus, nes dažniausiai išeinu už jų ribų. Galiu tik pasakyti, ką labiau mėgstu fotografuoti ir ką reikia fotografuoti. Pati esu linkusi į meninę ir mistinę fotografiją. Mėgstu palikti vietos apmąstymams, nes pati visada giliai kapstausi.

Fotografavimas tau pomėgis ar darbas?

Fotografija yra mano mėgstamiausias užsiėmimas ir mylimiausias darbas (šypsosi).

Kaip jautiesi dalyvaudama kitų žmonių svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose ir juos įamžinti nuotraukose? Ar ne keista likti už kadro?

Prieš dalyvaudama tokiuose įvykiuose dažniausiai labai labai jaudinuosi, bet kai tik atsistoju fotografuoti, atsipalaiduoju, mano fantazija įsijungia, tada pradedu bėgioti ir visiems griežtai aiškinti, kaip sustoti, ką daryti. Dažniausiai jaučiuosi dėkinga žmonėms ir pasauliui, nes jei jie pasirenka mane įamžinti jų akimirkas, tai reiškia, kad pasitiki manimi ir mano skoniu. Už kadro likti nėra keista, toks tas mano darbas. Aš ir pati nesu didelė mėgėja pozuoti, nelabai moku.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Ar jau esi padariusi geriausią nuotrauką? Na, kaip žvejai savo gyvenimo žuvį bando pagauti…

Aš labai myliu visus savo darbus, iš kiekvienos srities galiu išskirti po vieną geriausią, tačiau tos vienintelės neturiu. Gal viena iš geriausių mano nuotraukų yra vaikino duobėje arba ant kelmo. Tik, po poros metų pažiūrėjusi į tas nuotraukas, atrandu vietų, kurias dar norėtųsi tobulinti. Taip ir atsiranda naujų idėjų dar vienai geriausiai nuotraukai.

Esi aktyvi, nebijai iššūkių, mėgsti bendrauti. Kokį smagiausią nuotykį esi patyrusi?

Sunkiausias klausimas pabaigai (juokiasi). Negaliu išskirti vieno tokio įvykio, nes visi jie yra kuo nors man ypatingi.  Šiuo metu į galvą ateina vienas, kai prieš porą metų su tėčiu dviese išvažiavome dienai prie jūros. Pasidarėme ekskursiją po Žemaitiją, po tėčio gimtinę, aplankėm draugus, gimines, visą kelią klausėmės ir dainavom Cindy Lauper dainas, vairavau tėčio mašiną kaime (nors dar neturėjau teisių). Vienu žodžiu, smagiai leidom laiką dviese, diskutuodami apie viską. Dažniausiai smagiausi mano nuotykiai įvyksta netikėtai. Kartą išvažiavom su draugėmis pasivažinėti po Aukštadvario apylinkes, radome vietą fotosesijai ir pamatėme tikrą didelę lūšį. Visą dieną visiems apie tai pasakojau ir gailėjausi, kad nespėjau jos nufotografuoti. Tie įvykiai skamba gana paprastai, bet kiek per ir po tokių įvykių emocijų bei minčių būna mano galvoje, kad jūs žinotumėt!