Kiekvienam abiturientui sunkiausi yra pirmi studijų metai, keičiasi gyvenimo ritmas, aplinka.
„Noriu padrąsinti būsimus KSU pirmakursius, tiek universitetas, tiek dėstytojai yra paslaugūs ir sukuria draugišką atmosferą, universitetas tampa antrais namais, o įgytos žinios praverčia ne tik gyvenime, bet ir kuriant karjerą“ – pasakoja KSU Alumni Kastė Mašidlauskaitė.

Kaip pasirinkai šį universitetą ir kas tau labiausiai įsiminė studijų metais?

Kazimiero Simonavičiaus universitetą pasirinkau visiškai atsitiktinai, kadangi mėgstu fotografuoti, norėjau savo ateitį sieti su fotografija arba meno vadyba, o šiame universitete atradau specialybę, kuri apėmė visa tai, ko ieškojau, – tai Kūrybinės ir kultūrinės industrijos.
Iš studijų metų labiausiai įsiminė komandinės užduotys, kurios išmokė dirbti komandoje ir siekti geriausio rezultato. Taip pat dalyvavimas studijų mainų programoje Erasmus+, kuri praplėtė suvokimą, suteikė galimybę tobulėti kaip asmenybei. Pagal šią programą buvau išvykusi mokytis į Norvegiją.

Kaip universitetas prisidėjo prie tavo kaip asmenybės formavimo?

Universitetas mane išmokė savarankiškumo ir atsakomybės. Mano požiūris į gyvenimą kardinaliai pasikeitė, manau, kad universitetas ir viskas, kas nutiko studijų metais, išmokė tolerantiškai reaguoti į tam tikras situacijas, prisitaikyti ir apsiginti, išmokė save motyvuoti, auginti savo vertybes. Kadangi aš nuo mažens buvau komunikabili ir pozityvi, tai šias asmenines savybes tik sustiprinau. Universitetas ir jo aplinka išmokė pasitikėti savimi, suprasti, kad norint kažko pasiekti ar pakeisti, turiu pradėti tai daryti nuo savęs. Ir svarbiausia, padėjo man subręsti ir atrasti save kaip asmenybę.

Kas paskatino pasirinkti darbą universitete?

Apie darbą universitete tyliai svajojau jau studijų metais, man tai atrodė lyg įvertinimas mano pastangų ir laiko, kurį praleidau universitete prisidėdama prie įvairių veiklų, dalyvavimo renginiuose ir parodose. Pamačius, kad universitetas ieško žmogaus į rinkodaros ir komunikacijos skyrių, net nesuabejojau ir iš karto išsiunčiau savo gyvenimo aprašą. Smagu, kad universitetas yra socialiai atsakingas ir įdarbina savo buvusius studentus. Aš esu jau trečia studentė, kuri po studijų pasiliko dirbti KSU.

Gal gali trumpai papasakoti, kokios tavo pareigos ir atsakomybės?

Mano darbas yra mano hobių ir papildomų darbų visuma. Aš atsakinga už mūsų universiteto internetinį puslapį, maketavimą, renginių organizavimą ir fotografavimą.

Kokie dalykai, kurių mokeisi studijų metais, tau praverčia darbe?

Kadangi KSU esu baigusi Kūrybines ir kultūrines industrijas, praverčia praktinės žinios, tokios kaip darbas su maketavimo ir dizaino programomis, išmokti filmavimo ir fotografavimo pagrindai, kuriuos vėliau tobulinau ir dabar galiu sėkmingai pritaikyti darbe.

Ką norėtum palinkėti būsimiems KSU pirmakursiams?

Būsimiems studentams noriu palinkėti, jog į universitetą žiūrėtų kaip į geriausią draugą, kuris visada stengiasi padėti ir linki geriausio. Bet kaip ir su kiekvienais santykiais, norint juos išlaikyti, reikia dirbti.

Šią savaitę Kazimiero Simonavičiaus universiteto bendruomenė, tęsdama gražią tradiciją, pasveikino pažangiausius praėjusio semestro studentus. Puikiais studentų pasiekimais džiaugėsi ir juos sveikino KSU rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis, Verslo mokyklos direktorė Deimantė Žilinskienė bei Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto dr. Mindaugas Kazlauskas. Studentams buvo įteiktos pažangumo stipendijos, skirtos apmokėti ateinančio semestro studijas.

Puikiais rezultatais praėjusį semestrą pasižymėjo I-o kurso Aviacijos vadybos studentė Gabija Pelikšaitė, ir Paula Gerulytė, II-o kurso Aviacijos vadybos studentė Marta Kovalchuk, II-o kurso Mados Industrijų bakalauro studentė Glorija Šamsutdinova, I-o kurso Teisės studentė Žana Pachaleva, bei II-o kurso studentė Liudmila Legkova.

„Šios stipendijos  – didelė motyvacija dar labiau pasitempti“ – džiaugėsi studentės.

Kiekvieną pavasario semestrą Tony Palmer atvyksta į Lietuvą dėstyti Aviacijos vadybos studentams. T. Palmer yra aviacijos ekspertas, turintis didelę patirtį aviacijos industrijoje. „Man patinka dalintis savo patirtimi, perduoti žinias ir matyti žmonių augimą“, sako Tony.

Tony Palmer

Aviacija yra vienas iš labiausiai pasaulyje augančių sektorių. Kaip manote, kad lemia šį augimą?

Augant populiacijai, disponuojamoms pajamoms, taigi ir polinkiui keliauti, aviacija ir toliau augs užpildydama turimą infrastruktūros pajėgumą. Jei paklaustumėte, ar yra priežasčių, kad šis augimas būtų apribotas, aš atsakyčiau, kad aplinkosaugos veiksmingumas turi tobulėti arba augimas gali būti apribotas.

Kaip jauni žmonės gali pasinaudoti šia situacija?

Yra daug kelių: keliauti ir pamatyti pasaulį arba dirbti šioje industrijoje. Bilietų kainos nuolat realiai mažėja – vis daugiau oro linijų siekia mažesnių sąnaudų, kad galėtų konkuruoti, todėl vis daugiau vietų tampa pasiekiamos. Dėl didesnės industrijos yra daug pareigybių tiek joje, tiek jos aptarnavime, todėl galima studijuoti, tarkime, aviaciją ar turizmą, ir rasti savo vietą.

Kokie darbo aviacijos sektoriuje privalumai?

Tai priklauso nuo žmogaus – man darbas šioje industrijoje yra labai smagus, suteikia daug puikių galimybių. Aš daug keliavau ir daug išmokau!

Papasakokite daugiau apie savo dėstymo patirtį. Kodėl jums patinka mokyti? Ar dėstote tik KSU?

Buvau apmokytas kaip inžinierius, po to dirbau komercinės veiklos planavimo ir oro linijų strategavimo srityse – mano vadovavimo stilius buvo koučeris. Buvau kelių naujų neseniai studijas baigusių darbuotojų mentorius. Man patinka dalintis savo patirtimi, perduoti žinias ir matyti žmonių augimą. Kaip konsultantas parengiau mokymų programas komercinėms oro linijoms ir buvau laikinasis vadovas (ir koučeris), kai vyresnysis vadovas ilgą laiką gydėsi ligoninėje. Tuomet pradėjau mokyti bakalauro studentus savo Alma Mater Kingstono Universitete, vėliau – magistrantūros studentus Prancūzijoje ir dabar Kazimiero Simonavičiaus universitete, Vilniuje. Taip pat esu išorinis ekspertas kitame Jungtinės Karalystės universitete.

Papasakokite daugiau apie svarbiausius projektus, kuriuose dalyvavote.

Aš buvau Concorde ir Boeing 747 bandomojo skrydžio inžinierius. Padėjau gauti licenciją pirmajam skrydžiui be tūpimo iš Jungtinės Karalystės į Japoniją. Bendrovėje British Airways įgyvendinau keletą svarbių pokyčių skrydžių programoje, įvedžiau tvarkaraščio kokybės (angl. Schedule Quality) koncepciją, vadovavau keliems jungtiniams projektams, taip pat projektui, valdžiusiam naujos įgulos sistemos įvedimui. Buvau 2 žemų kainų oro linijų startuolių komandoje: Hapag-Lloyd Express Vokietijoje ir Thompson Fly Jungtinėje Karalystėje.

Kendo

Kaip susidomėjote kendo? Ką tai Jums reiškia?

Tai labai įdomus kovos menas, kilęs iš Japonijos, kuriuo susidomėjau būdamas daugmaž 20-ties. Ieškojau prasmingos veiklos, kuri turėtų discipliną bei struktūrą ir šį tą daugiau nei varžybų sportas. Praktikuoju „senąją mokyklą“, t. y. tą, kuri buvo dar prieš modernų sportinį kendo. Sunku paaiškinti, kaip kendo yra man svarbus. Jo principai aprėpia tęstinį mokymąsi ir vystymąsi ir, laimei, nėra reikalo sustoti, kai pasiekiate brandų amžių ir kai varžybų sportas tampa per sudėtingas.

Ar matote panašumų tarp kendo ir aviacijos?

Kaip ir kitos industrijos, Aviacija yra sėkminga, kai kiekvienas žmogus joje siekia tęstinio tobulėjimo – įgūdžiuose, atlikime, technologijoje ir aptarnavime. Šia prasme kendo ir aviacija yra tokie pat. Visuomet yra panašumų tarp skirtingų veiklų, bet nesileisčiau į gilesnius palyginimus.

Sakoma, kad aviacija yra liga (žinoma, gerąja prasme!) ir kad ja susergama visam gyvenimui. Ar sutinkate?

Nuo šios ligos yra labai nedaug vaistų, o abstinencijos sindromai gali būti sunkūs. Yra daug pamokų, kuriomis aviacija ir kitos industrijos gali dalintis tarpusavyje, todėl tai nebūtinai turi būti viso gyvenimo karjera. Viso gyvenimo potraukis neabejotinai!

Margarita Bukina

Dar visai neseniai naująja KSU Studentų atstovybės prezidente išrinkta Kūrybinių ir kultūrinių industrijų studentė Margarita Bukina. Rinkimų dieną juokavome, kad Margaritos prezidentavimo šūkiu galėtų tapti jos pačios ištarta frazė „Viskas bus gerai“!  Šis interviu apie Margaritą ir tai, kokią KSU SA norėtų matyti ji pati.

Visų pirma, sveikiname su naujomis pareigomis! Ar jau spėjai „apšilti“ KSU SA prezidentės vaidmenyje?

Sveiki! Ačiū labai už sveikinimus. Šiuo metu siunčiu Jums linkėjimus iš Vienos, Austrijos. Po rinkimų buvo tiek daug įvairių emocijų, ,,apšilti” dar nespėjau, tačiau kelionės dėka galėjau viską apgalvoti, leidau mintims susidėlioti į savo vietas, pasisėmiau naujų emocijų ir grįšiu pasiruošusi stropiai mokytis naujoms pareigoms. Nekantriai laukiu leistis į šį dar vieną gyvenimo išbandymą!

Papasakok apie save: ką mėgsti, ką veiki laisvalaikiu, ko kia asmenybė esi?

Esu tas naivus žmogus, kuris tiki, kad meilė yra tobulo gyvenimo eliksyras. Aš meilę jaučiu visur ir viskam: muzikai, pasauliui, šeimai, artimiems draugams ir nepažįstamiems žmonėms, gamtai, maistui, kelionėms, knygoms, filmams, sportui, menui, kitoms kultūroms ir t.t.

Manau, kad esu jautri romantikė, nestinganti užsispyrimo, drovi, bet drąsi asmenybė.

Studijuoju kūrybines ir kultūrines industrijas, vėlgi, tai labai susiję su menu. Sakyčiau, kad esu realistiška menininkė, bet dar nežinau. Kažkuria prasme savęs dar ieškau.

Margarita Bukina

Kokių darbų pirmiausiai imsiesi kaip KSU SA prezidentė? 

Labai daug apie tai galvojau ir dar vis galvoju. Tikriausiai neskambės rimtai, bet juk kiekvienas žmogus yra labai skirtingas, kiekvienas buvęs ir būsimas prezidentas atneš į Universitetą kažką kitokio, o man vienas svarbiausių dalykų yra tarpusavio ryšys bei meilė vieni kitiems.

Rinkimuose minėjau, kad svarbiausia yra pradėti nuo pradžių: sutvirtinti mūsų mažą komandą. Jeigu būsim kaip vienas tvirtas kumštis, tai ir darbus visus tvirtai atlikinėsime. Taip pat iškart grįžusi pradėsiu mokytis naujų pareigų, kad kiekvieną savo žingsnį žengčiau užtikrintai.

Kokius pokyčius norėtum įgyvendinti KSU SA ir apskritai KSU?

Norėčiau padaryti taip, kad KSU SA būtų ta vieta, į kurią visi nori užsukti, kurioje susiburia šaunūs studentai, kurioje aidi juokas ir sklinda pozityvumas. Tuomet ir jokie darbai negąsdins, daug idėjų atsiras savaime. Man taip norisi visko pačio geriausios savo Universitetui, savo komandai, bet iš anksto labai nenoriu žadėti dalykų, kuriuos nežinia, ar galėsiu įgyvendinti. Paklauskite manęs šio klausimo po metų ir aš Jums atsakysiu ar įgyvendinau savo lūkesčius. O užsispyrimo man netrūksta, patikėkite manimi!

Kas tavo komanda?

Mano komandą sudaro labai labai talentingi žmonės, kurie per trumpą laiką padarė labai daug: Gabrielė, Goda, Dominyka, Ignas, Edgaras, Vitalijus, Bernardas. Ir visi kiti, kurie prisideda visada, kai labiausiai reikia pagalbos. Norėčiau konkrečiai įvardinti kuo kiekvienas išskirtinis ir ypatingas, tačiau papasakosiu Jiems žiūrėdama į akis.

Margarita Bukina

Esame ne kartą girdėję Tave dainuojant renginiuose. Ką Tau reiškia muzika? Kokį vaidmenį Tavo gyvenime ji vaidina?

Atradau dar vaikystėje, kad mano pagrindinis atsipalaidavimo, meditacijos ir idėjų pasisėmimo šaltinis yra muzika. Nors tiesa, namuose groju ir dainuoju tik tada, kai būnu visiškai viena, su savo mintimis, savo emocijomis. Todėl, jeigu išgirdote mane dainuojant viešai, galite būti tikri, kad man tai didelis perlipimas per save.

Apie ką šiuo metu svajoji?

Nupirkti tėčiui ir mamai kelionę. Šiuo metu tai mano pagrindinė svajonė, o kitas pasilaikysiu sau, nes laimė mėgsta tylą (šypsosi).

Rusudan Chachanidze

Šį semestrą strateginį valdymą KSU dėsto Rusudan Chachanidze – Gruzijos Universiteto (University of Georgia) ir Kaukazo universiteto (Caucasus University ) dėstytoja. Su Rusudan Chachanidze kalbamės apie strateginio valdymo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, Gruzijos švietimo sistemą ir jos įspūdžius apie Vilnių bei KSU.

Kaip susidomėjote strateginiu valdymu?

Strateginis valdymas yra dalykas, neturintis specialaus fakulteto – jis jungia daug skirtingų sričių. Bakalauro studijų metu gilinausi į rinkodarą, tuomet pasukau į finansus, o šiuo metu rašau daktaro disertaciją apie finansinius nusikaltimus. Turėjau visas pagrindines žinias, kad susidomėčiau strateginiu valdymu: vadybos, finansų ir rinkodaros žinias. Todėl nusprendžiau visa tai sujungti gilindamasi į strateginį valdymą.

Kodėl strateginis valdymas yra svarbus šiuolaikiniame pasaulyje?

Šiuo metu aplinka yra labai dinamiška. Įmonės ir industrijos juda ir keičiasi labai greitai, todėl jei neturi tinkamų įrankių geram planavimui, sunku pasiekti sėkmę. Žinoma, plano turėjimas neapsaugo nuo pokyčių. Priešingai – strateginis valdymas orientuojasi į lankstų ir greitą atsaką į pokyčius. Manau, kad kiekvienam studentui, kuris ketina kurti verslą arba dirbti didelėje įmonėje, yra svarbu mokėti planuoti. Planavimo įgūdžiai, konceptualus mąstymas ir platesnio konteksto suvokimas yra labai svarbūs gebėjimai, jei nori, kad sektųsi versle.

Ar strateginis valdymas aktualus tik verslui, ar ir viešajam sektoriui?

Tai aktualu tiek viešajam, tiek nepelno siekiančiam sektoriui, taigi ne tik verslui. Žinoma, planavimas reikalingas kiekvienam – nesvarbu, ką darai, turi planuoti dalykus tinkamai.

Ką manote apie strateginio valdymo taikymą Europoje ir Gruzijoje? Ar verslas ir vyriausybės supranta jo svarbą?

Manau, kad daugiausiai tai daro didžiosios korporacijos. Kiekviena didelė įmonė turi strateginio valdymo komandą. Mažos įmonės ne visuomet supranta jo svarbą. Stengiuosi perteikti mažosioms kompanijoms ir antrepreneriams kaip svarbu turėti strategiją, net kai esi mažas. Dirbu su atvejo analizėmis, rodau, kaip kiekviena teorija, kurios mokau, yra taikoma praktikoje, pateikiu realius didelių ir mažų įmonių bei startuolių pavyzdžius, kad jie galėtų pamatyti, kaip naudinga tai gali būti ir kaip šiuos įrankius panaudoti tam, kad pasiektum sėkmę.

Papasakokite plačiau apie Gruzijos aukštojo mokslo sistemą. Kokį vaidmenį joje vaidina privatūs universitetai?

Gruzijoje yra daug privačių ir valstybinių universitetų. Prieš reformą, kuri vyko 2005 ar 2006 metais, valstybės finansavimas atitekdavo tik valstybiniams universitetams. Studijų kokybė juose nebuvo labai aukšta, tačiau privatūs universitetai buvo geri. Vyriausybė norėjo, kad valstybiniai universitetai neatsiliktų nuo privačių, todėl buvo pradėta aukštojo mokslo reforma. Siekta, kad išaugtų konkurencija tarp valstybinių ir privačių universitetų.

Buvo įvesta vaučerio (angl. voucher) sistema. Tai reiškia, kad lėšos skiriamos studentui.  Valstybiniai universitetai negauna jokio valstybinio finansavimo, jei nepritraukia studentų. Jei valstybinis universitetas siūlo žemos kokybės išsilavinimą, studentai jo nesirenka, nes gali gauti finansavimą studijoms privačiuose universitetuose. Mano nuomone, tai pagerino situaciją. Dabar mes turime mažiausiai vieną didelį valstybinį universitetą, kuris teikia aukštos kokybės studijas. Ir viskas dėl konkurencijos.

Sistema Lietuvoje labai panaši. Skiriasi tik tai, kad valstybė nefinansuoja studijų privačiuose universitetuose – gerai mokyklas baigę abiturientai gali gauti stipendijas, padengiančias dalį studijų kainos.

Juk tai pats svarbiausias skirtumas! Valstybiniai universitetai turi konkuruoti dėl finansavimo. Jie turi orientuotis į kokybę, ne tik į publikacijų ar profesorių skaičių. Studentams tai nerūpi. Viskas ko jiems reikia, tai kokybiškas išsilavinimas, leidžiantis gauti darbą po studijų. Publikacijų skaičius nesuras jiems darbo. Todėl ir reikia gerinti studijų kokybę.

Papasakokite apie universitetus, iš kurių atvykote.

Kaukazo universitete (Caucasus University) studijavau verslo administravimą (Bachelor of Business Administration). Tai vienas pirmųjų privačių universitetų Gruzijoje, kuris vykdo labai aukštos kokybės studijas ir turi gerą reputaciją. Tai nedidelis universitetas. Antrasis yra vienas didžiausių privačių universitetų Gruzijoje. Jie abu yra privatūs ir sėkmingi. Štai, pavyzdžiui, sakoma, kad Kaukazo universiteto absolventai gali įveikti bet kokias kliūtis. Taip yra dėl to, kad studijuoti ten nelengva. Manau, kad laikas, kurį praleidau tame universitete man padėjo įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, patikėti, kad galiu padaryti viską, ką tik noriu. Jei gali išgyventi 4-erius metus ten, gali išgyventi bet ką! (juokiasi).

Ar pastebite skirtumų tarp studentų Lietuvoje ir Gruzijoje?

Tiesą sakant, nepastebiu. Studentai turi labai panašias vertybes, yra draugiški. Man patinka jūsų studentai, nes jie labai šiltai mane priėmė, yra draugiški ir protingi. Keletą kartų po paskaitų studentai pakvietė mane praleisti su jais laisvalaikį, tiesiog būti jų gyvenimo dalimi. Jie vedėsi mane į vietas, kuriose paprastai lankosi. Man tikrai patinka būti su jais! Tai padeda geriau pažinti kultūrą, nes kai atvyksti į šalį dviem savaitėms ir neturi čia draugų, nėra lengva pažinti kultūrą. Visi čia labai draugiški!

Kokie jūsų įspūdžiai apie KSU?

Man labai patinka jūsų universitetas! Pirmą kartą čia apsilankiau vasarą – dalyvavau seminare. Man čia labai patiko. Žinoma, man taip pat patiko miestas – buvo vasara, visą laiką švietė saulė. KSU administracijos darbuotojai buvo malonūs. Labai apsidžiaugiau gavusi pasiūlymą atvykti dėstyti, nes iš tiesų norėjau sugrįžti. Čia būti labai įdomu. Dabar jūs turite naują pastatą, augate ir man labai smagu patyti, kad jums sekasi.

Ar greitai sugrįšite į KSU?

Labai tikiuosi. Norėčiau turėti progą čia sugrįžti!

R. Kondratavičiūtė (E. Nakvosaitės nuotr.)

Vos prieš keletą dienų Vilniaus rotušėje buvo iškilmingai įteikti bakalauro bei magistro diplomai KSU absolventams. Tarp jų – ir Rasai Kondratavičiūtei, pirmosios Mados industrijos laidos Lietuvoje bei Baltijos šalyse absolventei. Su Rasa kalbamės apie puikiai įvertintą jos bakalauro baigiamąjį darbą, mados leidinius, ypač jos tyrinėtą „Bangą“, ir ateities planus.

Ką tik baigei studijas KSU. Kokie jausmai, mintys sukasi tavo galvoje?

Tikriausiai kaip ir kiekvienas studentas visų pirma jaučiuosi laiminga baigusi studijas – dar vieną svarbų etapą savo gyvenime. Vis dėl to, 3,5 metų yra ilgas laikotarpis, pasiilgsiu studijų ir įdomių paskaitų, to ganėtinai lengvo studentiško gyvenimo, nors jau labai norisi keliauti toliau, išbandyti save rimtesniuose dalykuose. Prasideda kitas svarbus laikotarpis, kuris šiek tiek baugina – darbo paieškos. Tokie dvejopi jausmai ir mintys, tačiau žinau, kad manęs laukia įdomus, pilnas iššūkių ir, tikiuosi, kūrybingas naujas etapas.

Ką svarbiausio pasiėmei iš savo studijų, ką nešiesi į pasaulį?

Visų pirma, studijų metu išaugau kaip žmogus pasaulio supratimu. Kiekvienas ateiname į universitetą dar vaikas, o studijuodami prisiliečiame prie savarankiškumo, tam tikrų problemų sprendimo. Į pasaulį nešiuosi susiformavusį mados ir stiliaus supratimą, ne tik teorines, bet ir praktines žinias, įgytas studijuojant.

Papasakok apie savo bakalauro baigiamąjį darbą.

Mano baigiamojo darbo tema – „Mados samprata ir jos komunikacija Lietuvoje 1975-1995: žurnalo „Banga“ atvejis“. Taigi, nagrinėjau tuometinę madą, jos komunikacijos kanalus, pačius žurnalus kaip reiškinius. Gilinausi į Sovietų Sąjungos mados supratimą, kaip tai veikė Lietuvos madą ir apskritai – aprangos kultūrą.

Kaip pasirinkai šią temą?

Dar praėjusių metų vasarį turėjome pasirinkti temas savo bakalauro darbams. Galėjome rinktis iš pasiūlytų arba sugalvoti savo. Ši tema buvo pasiūlyta, rašydama ją kiek pakeičiau. Ir labai gerai atsimenu pasirinkimų dieną – atsiverčiau temų sąrašą ir ši iškart krito į akį. Dar nebaigus visų skaityti (o jų tikrai buvo nemažai) buvau visiškai tikra, kad pasirinksiu būtent šią temą. Galbūt įtakos turėjo tai, kad domiuosi žurnalais, perku ir skaitau pagrindinius lietuviškus madų žurnalus, nepraleidžiu progos įsigyti ir užsienio leidinių, kiekvienas mano rytas prasideda nuo naujienų peržvelgimo internete, blogų skaitymo. Taip pat temos pasirinkimui įtakos turėjo ir antrame kurse studijuotas Mados žurnalistikos modulis. Man jis ypač patiko.

Kuo ypatingas žurnalas „Banga“?

Žurnalas „Banga“ – pirmasis ir vienintelis sovietmečiu leistas žurnalas apie madą Lietuvoje, kuris moksliniu požiūriu beveik nenagrinėtas. Vienintelis straipsnis, kuriame analizuojamas žurnalas „Banga“ yra 2011 m. publikuotas L. Janauskienės publikacija „Sovietų Sąjungos aprangos kontrolės mechanizmas: Baltijos šalių mados žurnalai „Banga“, „Rigas Modes“, „Siluett“ 1970-1990 m.“. Tuo ir ypatingas šis žurnalas – tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, kuris beveik niekur neminimas ir nenagrinėjamas. O juk nuo jo ir prasidėjo mados suvokimas.

Ar rašant darbą pakako medžiagos? Papasakok plačiau apie darbo rašymo, tyrimo procesą.

Medžiagos pakako, vis dėl to užbaigiau darbą, apsigyniau ir net labai geru įvertinimu (šypsosi).

Perverčiau visus žurnalo numerius nuo 1962 m. (leidimo pradžios) iki 2003 m. (leidimo pabaigos). Gilinausi į 19 žurnalo numerių, išleistų mano tiriamu laikotarpiu. Jie saugojami Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Į šią biblioteką keliavau kaip į darbą, nes pagrindinis mano tyrimo įrankis – žurnalai, kuriuos galėjau vartyti tik bibliotekoje.

Mano tyrimas susidėjo iš dviejų dalių – ekspertų kokybinio interviu ir turinio analizės. Kalbinau tris su mada ar mados žurnalais susijusius ekspertus. Deja, negaliu atskleisti ekspertų pavardžių, tačiau vienas ekspertas tuomet ir iki šiol dirba mados kūrimo, dizaino srityje, kitas – daugiau specializavosi konstravimo – siuvimo srityje ir trečias ekspertas dirba mados filosofijos srityje. Su kiekvienu ekspertu susitikau atskirai, kalbinau, kas buvo tikrai smagu, galėjau geriau suprasti darbo specifiką, išgirsti ir perteikti jų mintis savo darbe. Iš dalies ir pati pasijutau kaip žurnalistė, derinau laiką, ruošiau klausimus, gilinausi į temą.

Pats rašymo procesas, manau kaip ir kiekvienam studentui, banguotas toks. Vieną dieną prirašai ir džiaugiesi, nes mintys liejasi laisvai ir teisingai. Kitą dieną išspaudi vos kelis sakinius, bet ir tuos ištrini.

Kokius svarbiausius dalykus atradai tyrinėdama „Bangą“? Kas tau pačiai buvo įdomiausia?

Supratau, kaip stipriai tuometinė valdžia veikė mados lauką – kontroliavo kūrėjus, žurnalo rengimą ir leidybą. Taip pat, kad mada Lietuvoje buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos ideologijos, politinės bei ekonominės padėties. Apie pačią madą – kad ji buvo vienoda ir uniforminė, tačiau tai buvo dangstoma klasikos, santūrumo ir paprastumo sąvokomis. Taip pat, kad žurnalas „Banga“ buvo svarbi mados gairė ir darė didelę įtaką visuomenės apsirengimo kultūrai.

Įdomiausia buvo pamatyti tuos senus leidinius. Kokios fotografijos ir tekstai buvo publikuojami apie tuometinę madą. Taip pat, kaip per tuos 20 metų keitėsi pats žurnalas.

Galbūt turi minčių, kaip galėtum pritaikyti savo darbo rezultatus? Ar svarstei rašyti blogą?

Mintis apie blogo rašymą seniai sukasi galvoje, tačiau vis sugebėdavau atrasti pasiteisinimų jo nepradėti. Ši idėja ypač sustiprėjo rašant bakalauro darbą, tačiau tvirtai žinojau, kad noriu pirmiausia kokybiškai užbaigti studijas, o tada jau galėsiu pradėti „bloginti“. Tad taip, manau, kad mano darbo rezultatai ir įgyta patirtis jį rašant tikrai galėtų pasitarnauti tolimesnėje veikloje.

Kokius mados žurnalus skaitai pati?

Skaitau, kaip ir dauguma, populiariausius žurnalus. Iš lietuviškų – „Ikona“, „L’Officiel“. Taip pat mėgstu ir užsienietiškus „Vogue“ bei „Elle“. Vis stengiuosi iš kelionių jų parsivežti. Nors šiuolaikiniame pasaulyje patogiau ir greičiau yra susipažinti internete su tendencijomis ir naujomis dizainerių kolekcijomis. Taip pat mėgstu paskaitinėti ir blogus.

Kaip, bėgant dešimtmečiams, kito mados žurnalai, jų koncepcija, funkcijos?

Viena iš pagrindinių žurnalų funkcijų dabar yra reklaminė – žurnalai yra tiesiog prikišti įvairių reklaminių žinučių. Žinoma, jie daugiausiai iš to „gyvena“. Todėl tikrai buvo atgaiva akims vartyti seną žurnalą „Banga“, kuriame nebuvo nė vienos reklamos. Na tiksliau sakant, viename numeryje atradau kažką panašaus į reklamą, tačiau tai buvo vienintelis numeris iš visų 19. Žinoma, mano nagrinėtu laikotarpiu Lietuvoje buvo kitokia situacija nei kitur. Sovietinis laikotarpis, cenzūruojami tekstai, nuotraukos, mados.

Kaip planuoji tolimesnę savo ateitį studijų ir karjeros atžvilgiu?

Planų ir svajonių turiu daug. Bent jau kol kas norisi pailsėti nuo studijų, todėl į magistrą stoti neplanuoju. Nors, kas ten žino, po mėnesio kitokios nuomonės gal būsiu (šypsosi).

Kol kas artimiausiuose planuose yra darbas, mėgstama kūrybinė veikla (siuvimas, mezgimas). Taip pat po truputį idėjos apie savo blogą įgauna tam tikrus rėmus.

Žinoma, karjeros planavimas susijęs su baigtomis Mados industrijos studijomis ir galbūt net su žurnalistikos sritimi (šypsosi).

Kastė Mašidlauskaitė

Šįkart rubrikoje „KSU veidai“ pristatome interviu su Kaste Mašidlauskaite – Universiteto fotografe, Kūrybinių ir kultūrinių industrijų antrakurse. Smagus pokalbis su Kaste sukasi apie fotografiją, kaip ji pati sako – jos mėgstamiausią užsiėmimą ir mylimiausią darbą.

Iš kur esi kilusi? Kur prabėgo tavo vaikystė?

Mano visa vaikystė prabėgo ten, kur ir dabar gyvenu – Trakų Vokėje. Tai Vilniaus miestas ir tikrai ne Trakai! Daug kam kyla klausimai, kiek laiko važiuoju, ar neatsibosta, ar nesinori gyventi arčiau ir panašiai, tačiau niekur nežadu kraustytis. Per daug miela mano širdžiai aplinka čia.

Turi puikų, retą vardą. Kokia jo istorija?

Dažnas klausimas… Iš tikrųjų tai mama norėjo duoti man ir sesei ilgus, gražius vardus – Konstancija ir Elžbieta. Abu jie močiučių garbei, bet, ačiū savo genialiajam tėčiui, kuris mūsų vardus sutrumpino! Tikrai nenorėčiau būti dabar Konstancija arba Koste, nes jų savininkes įsivaizduoju kaip visai kitokius žmones  nei aš, o vardas Kastė, manau, atspindi mano charakterį.

Papasakok apie savo studijas KSU.

Esu antrame kurse, mokausi viena šauniausių dalykų – Kūrybines ir kultūrines industrijas. Aš niekada negaliu tiksliai įvardinti, ką mokausi, kai prašo papasakoti. Bet, manau, svarbiausia mano pačios supratimas. Paskaitose ir darbuose po jų (savarankiško mokymosi metu) įgavau tiek daug žinių, kurios tiesiog motyvuoja mane eiti pirmyn ir imtis visko, kiek tik galiu! Norisi, kad paroje būtų daugiau laiko, kad tik suspėčiau visur su visais norimais darbais. Šiose studijose atradau daug dalykų, kurie mane sudomino tiek kaip menininkę, tiek kaip studentę, kuri svajoja apie kuo įvairesnes darbo galimybes. Iš tikrųjų, apie KSU ir studijas galėčiau kalbėti ir kalbėti – esu didelė Universiteto gerbėja, nes man patinka tai, ką mokausi, be galo myliu ir branginu savo grupiokus, draugus, kuriuos suradau čia ir labai vertinu tą paprastą ir nuoširdų ryšį su administracija bei dėstytojais.

Kaip tapai Universiteto fotografe?

Viskas įvyko gana paprastai. Atsinešiau fotoaparatą į fotosesiją, kai turėjau pozuoti pati. Galiausiai tąkart studentus fotografavau aš. Vėliau prireikė dėstytojo doc. dr. E. Skerstono nuotraukų, dar vėliau – kitų dėstytojų ir studentų. Po visko atsidūriau Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovės kabinete ir gavau šį išsvajotą pasiūlymą. Viskas paprasta (juokiasi).

Kaip atradai fotografiją?

Mano tėtis – menininkas, galima sakyti, visomis prasmėmis, mama nėra menininkė, bet prijaučianti šiai sričiai. Nuo pat mažumės augau namuose, kur viskas susiję su menais, dar ir dabar draugai mano namus pavadina galerija (juokiasi). Pati lankiau daug įvairių būrelių, kurie vystė mano požiūrį į įvairius darbelius, kol galiausiai gavau galimybę naudotis mūsų šeimos fotoaparatu – tuo laiku namie buvo skaitmeninis fotoaparatas, kitaip – „muilinė“. Viskas prasidėjo nuo fotosesijų su draugėmis prie baltų paklodžių. Vėliau gavau gerą kamerą, atsirado supratimas apie fokusavimą ir kokybę, pradėjau fotografuoti smulkmenas, paukščius, akis, lūpas – viską, kur gerą fokusą pagaudavau. Na, o vėliau mano svajonė išsipildė – gavau veidrodinį fotoaparatą.

Papasakok apie įdomiausią savo fotosesiją. Kuo ji buvo buvo įdomi? Kodėl įsiminė?

Visas fotosesijas aš myliu savaip. Tačiau įdomiausia buvo dirbti su nuogu žmogumi. Jei neklystu, tai buvo kažkurį pavasarį. Tikrai nebuvo dar labai šilta, nes ėjom su striukėmis į mišką. Ta fotosesija man labai įsiminė, nes buvo smagu dirbti, apvaikščiojome visą mišką, net nepraeinamas vietas, o sukurtais darbais aš ir dabar labai labai didžiuojuosi – jie parodo tą fotografijos pusę, kurią labiausiai vertinu. Tie darbai priverčia pamąstyti apie patį save, prigimtį ir parodo neatsiejamą ryšį su gamta. Niekur nesimato jo veido, jokio vulgarumo nėra, tiesiog nuogas vaikinas sėdi ant apsamanojusio kelmo, medyje ar duobėje. Tai tikrai vienos mano mėgstamiausių nuotraukų.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Kaip randi savo modelius? Ar žmonės noriai „leidžiasi“ fotografuojami?

Modelius labai lengva rasti internetu, užtenka tik paskelbti savo Facebook paskyroje. Yra labai daug norinčių. Sunkiau būna pačiai išsirinkti, nes kai įsivaizduoju nuotrauką, žinau, kokio žmogaus joje reikia ir negaliu imti bet ko, nes rezultatas gausis ne toks, kokio norisi.

Kurie fotografai tavo mėgstamiausi?

Oi, neišskiriu aš pačių mėgstamiausių fotografų, tiesiog mėgstu paganyti akis į gražius ir kokybiškus darbus arba originalias idėjas. Lietuvoje mes turime labai labai šaunių fotografų, seku labai daug puslapių. Bet dažniausiai tai būna meninių, mistiškų fotografijų puslapiai.

Ką labiausiai mėgsti fotografuoti?

Žmones! Jie yra mano įkvėpimo šaltinis. Kiekvienas su savo šarmu ir žavesiu, kiekvienas su savo spindinčiomis arba tamsiomis ir paslaptingomis akimis, įdomiais bruožais.

Kaip apibūdintum savo fotografijos braižą?

Negaliu savęs įsprausti į rėmus, nes dažniausiai išeinu už jų ribų. Galiu tik pasakyti, ką labiau mėgstu fotografuoti ir ką reikia fotografuoti. Pati esu linkusi į meninę ir mistinę fotografiją. Mėgstu palikti vietos apmąstymams, nes pati visada giliai kapstausi.

Fotografavimas tau pomėgis ar darbas?

Fotografija yra mano mėgstamiausias užsiėmimas ir mylimiausias darbas (šypsosi).

Kaip jautiesi dalyvaudama kitų žmonių svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose ir juos įamžinti nuotraukose? Ar ne keista likti už kadro?

Prieš dalyvaudama tokiuose įvykiuose dažniausiai labai labai jaudinuosi, bet kai tik atsistoju fotografuoti, atsipalaiduoju, mano fantazija įsijungia, tada pradedu bėgioti ir visiems griežtai aiškinti, kaip sustoti, ką daryti. Dažniausiai jaučiuosi dėkinga žmonėms ir pasauliui, nes jei jie pasirenka mane įamžinti jų akimirkas, tai reiškia, kad pasitiki manimi ir mano skoniu. Už kadro likti nėra keista, toks tas mano darbas. Aš ir pati nesu didelė mėgėja pozuoti, nelabai moku.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Ar jau esi padariusi geriausią nuotrauką? Na, kaip žvejai savo gyvenimo žuvį bando pagauti…

Aš labai myliu visus savo darbus, iš kiekvienos srities galiu išskirti po vieną geriausią, tačiau tos vienintelės neturiu. Gal viena iš geriausių mano nuotraukų yra vaikino duobėje arba ant kelmo. Tik, po poros metų pažiūrėjusi į tas nuotraukas, atrandu vietų, kurias dar norėtųsi tobulinti. Taip ir atsiranda naujų idėjų dar vienai geriausiai nuotraukai.

Esi aktyvi, nebijai iššūkių, mėgsti bendrauti. Kokį smagiausią nuotykį esi patyrusi?

Sunkiausias klausimas pabaigai (juokiasi). Negaliu išskirti vieno tokio įvykio, nes visi jie yra kuo nors man ypatingi.  Šiuo metu į galvą ateina vienas, kai prieš porą metų su tėčiu dviese išvažiavome dienai prie jūros. Pasidarėme ekskursiją po Žemaitiją, po tėčio gimtinę, aplankėm draugus, gimines, visą kelią klausėmės ir dainavom Cindy Lauper dainas, vairavau tėčio mašiną kaime (nors dar neturėjau teisių). Vienu žodžiu, smagiai leidom laiką dviese, diskutuodami apie viską. Dažniausiai smagiausi mano nuotykiai įvyksta netikėtai. Kartą išvažiavom su draugėmis pasivažinėti po Aukštadvario apylinkes, radome vietą fotosesijai ir pamatėme tikrą didelę lūšį. Visą dieną visiems apie tai pasakojau ir gailėjausi, kad nespėjau jos nufotografuoti. Tie įvykiai skamba gana paprastai, bet kiek per ir po tokių įvykių emocijų bei minčių būna mano galvoje, kad jūs žinotumėt!

Vaiva Poškaitė – Tomaševič, asmeninio archyvo nuotr.

Šiais mokslo metais KSU startavo nauja rubrika „KSU veidai“, kuri padės geriau pažinti Universiteto bendruomenės narius, atrasti esamus ir būsimus kolegas. Šįkart kalbiname Vaivą Poškaitę – Tomaševič, Kazimiero Simonavičiaus universiteto tarptautinių ryšių koordinatorę. Su Vaiva kalbamės apie laisvalaikį, muziką ir, žinoma, darbą.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Laisvalaikio praleidimą suvokiu dviem būdais: būtinasis ir malonusis. Būtinojo laisvalaikio metu dažniausiai tvarkausi, ir tiek čia tos kalbos. O malonusis laisvalaikis  man – kūryba. Sakau „kūryba“ bendrąja prasme, turėdama galvoje ne tik muziką, dailę ar kitas meno rūšis, bet ir paprastus, žemiškus dalykus – juk ir naujo recepto išmėginimas tam tikra prasme yra kūryba. Kiekviena praleista minutė, kuri nesusijusi su kūryba, mano galva, yra tuščiai iššvaistyta. Žinoma, daug kas priklauso nuo nuotaikos, turimo laiko, net nuo oro: su gera draugų kompanija esame pamėgę „atrasti“ Lietuvos kampelius, dažnai einu į gyvo garso koncertus. „Griebiu“ visas naujoves, ką tik pasiūlo pramogų pasaulis. Pačios maloniausios sritys, kur tikrai galiu atsipalaiduoti – muzika ir kelionės.

Koks jūsų ir muzikos santykis?

Kadangi turiu vyresnę sesę, kuri uoliai lankė muzikos mokyklą, tad nuo pat mažumės, gal kokių 3-4 metukų jau turėdavau priverstiniu būdu jai akomponuojant dainuoti duetus ir visaip kaip pritarti. Beje, kaip ir visi jaunesni pusbroliai ir pusseserės. Todėl vieną gražią dieną, būdama 5-erių, bežaisdama smėlio dėžėje nusprendžiau, kad gana man čia užsiiminėti vaikiškais reikalais ir savarankiškai nupėdinau į muzikos mokyklą. Skaityti mokėjau, todėl susiradau duris su užrašu „direktorė“ ir pasibeldusi pasakiau, kad štai, prašom, aš čia tokia atėjau ir galite pradėti džiaugtis, nes dabar pas jus mokysiuosi. Direktorė suimprovizavo egzaminą, tuomet pasakė, kad susisieks su mano mama dėl priėmimo. Tais metais buvau dar per maža, bet vėliau sėkmingai baigiau smuiko specialybę. Studijų metais dainavau LEU chore „Ave vita“, vėliau su grupe. Beje, ištekėjau irgi už muzikanto. O ir abu seneliai mano muzikantai – vienas gražiausiai traukė dainas visoje apylinkėje, kitas sukūręs šeimyninį dūdų orkestrą, kur ir mano  tėtis su broliais nuo vaikystės triūbas pūtė. Tad turiu tą muzikos geną, tik, deja, gyvenimas privertė mažiau dainuoti, daugiau dirbti… Bet muzika visada yra šalia manęs.

Kada išvysime jūsų muzikinį pasirodymą KSU?

Laikausi nuostatos, kad ką darai, turi padaryti gerai, iš širdies, įdėjus pastangų ir darbo. Kad dainuočiau gerai – reikia repetuoti, lavinti balsą, o tam nėra laiko. O dainuoti bet kaip – ne man.

Ar mėgstate keliauti?

Kaip tik vakar vienam žmogui pasakiau – kartais man būtinai reikia pabėgti nuo rutinos, kasdienybės, nuo lietuviškos aplinkos. Tai nereiškia, kad nemyliu savo šalies, atvirkščiai – labai myliu lietuvių kalbą, kultūrą, esu tikra patriotė (ne veltui studijavau lietuvių filologiją),  bet mane rutina žudo. Keliu sparnus kur nors toliau bent kartą į tris mėnesius. Šiemet aplankiau automobiliu Slovakiją, Lenkiją, neseniai trumpam nudūmiau į Latviją, vasarą skridau į Islandiją. Taupant laiką dažniau skraidau, bet labai mėgstu keliauti automobiliu, nes tada esu visiškai laisva savo pasirinkimuose. Europoje dar yra likusios kelios šalys, kurių nesu aplankiusi. Jos laukia savo eilės.

Koks jūsų darbas KSU‘?

O taip, dabar skaitykit atidžiau visi studentai, kurie norite išvykti studijuoti pagal mainų programas: esu tas asmuo, į kurį reikia kreiptis! Tačiau mainų programos nėra mano vienintelė darbo sritis. Sakyčiau, aš esu tie varteliai, pro kuriuos KSU draugauja su viso pasaulio Universitetais ir kitais partneriais.

Kas jums labiausiai patinka jūsų darbe?

Labiausiai – žmonės. Teko dirbti daug įmonių, ir tikrai susibendrauju lengvai, bet čia yra pirmoji įmonė, kur nuo pirmos dienos jaučiuosi sava tarp savų.

Trumpai papasakokite, kokias tarptautines galimybes turi KSU studentai?

Jei trumpai – šiais laikais aktyviems, atsakingiems, pažangiems studentams pasaulis yra po kojomis. Tik spėkit pasinaudoti visomis siūlomomis galimybėmis, kurių yra labai daug! Jei konkrečiai – lengviausias būdas pažinti pasaulį yra per mainų programas, pavyzdžiui,  Erasmus+, bet yra ir kitokių programų. Galite studijuoti užsienio universitete iki 12 mėn., galite išvykti atlikti praktiką užsienyje. Kaip tik spalio 11 d.  KSU puslapyje planuoju paskelbti kvietimą pagal Erasmus+ programą išvykti pavasario semestrui.

Ar dažnai pasitaiko nesusipratimų su tarptautiniais studentais dėl kultūrinių skirtumų?

Nuolatos. Juk visi mes skirtingi! Bet juk dėl to ir įdomu gyventi, ar ne? Visi nesusipratimai kol kas yra tik tokie, iš kurių kartu visi smagiai pasijuokiame.

Į kokias šalis dažniausiai vyksta KSU studentai? Iš kurių  šalių dažniausiai parsiveža teigiamus atsiliepimus?

Na, kadangi gyvename gana šalto klimato zonoje, dažniausiai studentai važiuoja ten, kur bestudijuodami dar gali ir pasimėgauti saule – Italija, Ispanija, Turkija. Šiemet esame pasirašę sutartį ir gavę finansavimą su nauja šalimi – Bosnija ir Hercegovina, tad kviečiu visus apsvarstyti galimybę pažinti ir šią šalį.