Kastė Mašidlauskaitė

Šįkart rubrikoje „KSU veidai“ pristatome interviu su Kaste Mašidlauskaite – Universiteto fotografe, Kūrybinių ir kultūrinių industrijų antrakurse. Smagus pokalbis su Kaste sukasi apie fotografiją, kaip ji pati sako – jos mėgstamiausią užsiėmimą ir mylimiausią darbą.

Iš kur esi kilusi? Kur prabėgo tavo vaikystė?

Mano visa vaikystė prabėgo ten, kur ir dabar gyvenu – Trakų Vokėje. Tai Vilniaus miestas ir tikrai ne Trakai! Daug kam kyla klausimai, kiek laiko važiuoju, ar neatsibosta, ar nesinori gyventi arčiau ir panašiai, tačiau niekur nežadu kraustytis. Per daug miela mano širdžiai aplinka čia.

Turi puikų, retą vardą. Kokia jo istorija?

Dažnas klausimas… Iš tikrųjų tai mama norėjo duoti man ir sesei ilgus, gražius vardus – Konstancija ir Elžbieta. Abu jie močiučių garbei, bet, ačiū savo genialiajam tėčiui, kuris mūsų vardus sutrumpino! Tikrai nenorėčiau būti dabar Konstancija arba Koste, nes jų savininkes įsivaizduoju kaip visai kitokius žmones  nei aš, o vardas Kastė, manau, atspindi mano charakterį.

Papasakok apie savo studijas KSU.

Esu antrame kurse, mokausi viena šauniausių dalykų – Kūrybines ir kultūrines industrijas. Aš niekada negaliu tiksliai įvardinti, ką mokausi, kai prašo papasakoti. Bet, manau, svarbiausia mano pačios supratimas. Paskaitose ir darbuose po jų (savarankiško mokymosi metu) įgavau tiek daug žinių, kurios tiesiog motyvuoja mane eiti pirmyn ir imtis visko, kiek tik galiu! Norisi, kad paroje būtų daugiau laiko, kad tik suspėčiau visur su visais norimais darbais. Šiose studijose atradau daug dalykų, kurie mane sudomino tiek kaip menininkę, tiek kaip studentę, kuri svajoja apie kuo įvairesnes darbo galimybes. Iš tikrųjų, apie KSU ir studijas galėčiau kalbėti ir kalbėti – esu didelė Universiteto gerbėja, nes man patinka tai, ką mokausi, be galo myliu ir branginu savo grupiokus, draugus, kuriuos suradau čia ir labai vertinu tą paprastą ir nuoširdų ryšį su administracija bei dėstytojais.

Kaip tapai Universiteto fotografe?

Viskas įvyko gana paprastai. Atsinešiau fotoaparatą į fotosesiją, kai turėjau pozuoti pati. Galiausiai tąkart studentus fotografavau aš. Vėliau prireikė dėstytojo doc. dr. E. Skerstono nuotraukų, dar vėliau – kitų dėstytojų ir studentų. Po visko atsidūriau Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovės kabinete ir gavau šį išsvajotą pasiūlymą. Viskas paprasta (juokiasi).

Kaip atradai fotografiją?

Mano tėtis – menininkas, galima sakyti, visomis prasmėmis, mama nėra menininkė, bet prijaučianti šiai sričiai. Nuo pat mažumės augau namuose, kur viskas susiję su menais, dar ir dabar draugai mano namus pavadina galerija (juokiasi). Pati lankiau daug įvairių būrelių, kurie vystė mano požiūrį į įvairius darbelius, kol galiausiai gavau galimybę naudotis mūsų šeimos fotoaparatu – tuo laiku namie buvo skaitmeninis fotoaparatas, kitaip – „muilinė“. Viskas prasidėjo nuo fotosesijų su draugėmis prie baltų paklodžių. Vėliau gavau gerą kamerą, atsirado supratimas apie fokusavimą ir kokybę, pradėjau fotografuoti smulkmenas, paukščius, akis, lūpas – viską, kur gerą fokusą pagaudavau. Na, o vėliau mano svajonė išsipildė – gavau veidrodinį fotoaparatą.

Papasakok apie įdomiausią savo fotosesiją. Kuo ji buvo buvo įdomi? Kodėl įsiminė?

Visas fotosesijas aš myliu savaip. Tačiau įdomiausia buvo dirbti su nuogu žmogumi. Jei neklystu, tai buvo kažkurį pavasarį. Tikrai nebuvo dar labai šilta, nes ėjom su striukėmis į mišką. Ta fotosesija man labai įsiminė, nes buvo smagu dirbti, apvaikščiojome visą mišką, net nepraeinamas vietas, o sukurtais darbais aš ir dabar labai labai didžiuojuosi – jie parodo tą fotografijos pusę, kurią labiausiai vertinu. Tie darbai priverčia pamąstyti apie patį save, prigimtį ir parodo neatsiejamą ryšį su gamta. Niekur nesimato jo veido, jokio vulgarumo nėra, tiesiog nuogas vaikinas sėdi ant apsamanojusio kelmo, medyje ar duobėje. Tai tikrai vienos mano mėgstamiausių nuotraukų.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Kaip randi savo modelius? Ar žmonės noriai „leidžiasi“ fotografuojami?

Modelius labai lengva rasti internetu, užtenka tik paskelbti savo Facebook paskyroje. Yra labai daug norinčių. Sunkiau būna pačiai išsirinkti, nes kai įsivaizduoju nuotrauką, žinau, kokio žmogaus joje reikia ir negaliu imti bet ko, nes rezultatas gausis ne toks, kokio norisi.

Kurie fotografai tavo mėgstamiausi?

Oi, neišskiriu aš pačių mėgstamiausių fotografų, tiesiog mėgstu paganyti akis į gražius ir kokybiškus darbus arba originalias idėjas. Lietuvoje mes turime labai labai šaunių fotografų, seku labai daug puslapių. Bet dažniausiai tai būna meninių, mistiškų fotografijų puslapiai.

Ką labiausiai mėgsti fotografuoti?

Žmones! Jie yra mano įkvėpimo šaltinis. Kiekvienas su savo šarmu ir žavesiu, kiekvienas su savo spindinčiomis arba tamsiomis ir paslaptingomis akimis, įdomiais bruožais.

Kaip apibūdintum savo fotografijos braižą?

Negaliu savęs įsprausti į rėmus, nes dažniausiai išeinu už jų ribų. Galiu tik pasakyti, ką labiau mėgstu fotografuoti ir ką reikia fotografuoti. Pati esu linkusi į meninę ir mistinę fotografiją. Mėgstu palikti vietos apmąstymams, nes pati visada giliai kapstausi.

Fotografavimas tau pomėgis ar darbas?

Fotografija yra mano mėgstamiausias užsiėmimas ir mylimiausias darbas (šypsosi).

Kaip jautiesi dalyvaudama kitų žmonių svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose ir juos įamžinti nuotraukose? Ar ne keista likti už kadro?

Prieš dalyvaudama tokiuose įvykiuose dažniausiai labai labai jaudinuosi, bet kai tik atsistoju fotografuoti, atsipalaiduoju, mano fantazija įsijungia, tada pradedu bėgioti ir visiems griežtai aiškinti, kaip sustoti, ką daryti. Dažniausiai jaučiuosi dėkinga žmonėms ir pasauliui, nes jei jie pasirenka mane įamžinti jų akimirkas, tai reiškia, kad pasitiki manimi ir mano skoniu. Už kadro likti nėra keista, toks tas mano darbas. Aš ir pati nesu didelė mėgėja pozuoti, nelabai moku.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Ar jau esi padariusi geriausią nuotrauką? Na, kaip žvejai savo gyvenimo žuvį bando pagauti…

Aš labai myliu visus savo darbus, iš kiekvienos srities galiu išskirti po vieną geriausią, tačiau tos vienintelės neturiu. Gal viena iš geriausių mano nuotraukų yra vaikino duobėje arba ant kelmo. Tik, po poros metų pažiūrėjusi į tas nuotraukas, atrandu vietų, kurias dar norėtųsi tobulinti. Taip ir atsiranda naujų idėjų dar vienai geriausiai nuotraukai.

Esi aktyvi, nebijai iššūkių, mėgsti bendrauti. Kokį smagiausią nuotykį esi patyrusi?

Sunkiausias klausimas pabaigai (juokiasi). Negaliu išskirti vieno tokio įvykio, nes visi jie yra kuo nors man ypatingi.  Šiuo metu į galvą ateina vienas, kai prieš porą metų su tėčiu dviese išvažiavome dienai prie jūros. Pasidarėme ekskursiją po Žemaitiją, po tėčio gimtinę, aplankėm draugus, gimines, visą kelią klausėmės ir dainavom Cindy Lauper dainas, vairavau tėčio mašiną kaime (nors dar neturėjau teisių). Vienu žodžiu, smagiai leidom laiką dviese, diskutuodami apie viską. Dažniausiai smagiausi mano nuotykiai įvyksta netikėtai. Kartą išvažiavom su draugėmis pasivažinėti po Aukštadvario apylinkes, radome vietą fotosesijai ir pamatėme tikrą didelę lūšį. Visą dieną visiems apie tai pasakojau ir gailėjausi, kad nespėjau jos nufotografuoti. Tie įvykiai skamba gana paprastai, bet kiek per ir po tokių įvykių emocijų bei minčių būna mano galvoje, kad jūs žinotumėt!