Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) – ne tik mokslo ir studijų erdvė, bet ir inovatyvių idėjų inkubatorius, kuriame gimsta drąsūs, netradiciniai akademiniai projektai. Viena iš ryškiausių iniciatyvų – universitete veikiantis „The Next Society Institute“ (NSI), kuriam vadovauja prof. dr. Steffenas Rothas. Pats profesorius šį institutą vadina „teorijų startuoliu“. Vizionieriškas sociologas ir vadybos teoretikas, prof. Rothas akademiniame pasaulyje  gerai žinomas kaip XX a. garsaus mąstytojo Niklaso Luhmanno idėjų puoselėtojas.

Prof. S. Rothas dėsto „Excelia Business School“ Prancūzijoje ir dirba tyrėju Kembridžo universiteto Volfsono koledže. Nepaisant gausybės įsipareigojimų, veikla NSI institute jam išlieka svarbi ir prasminga.

Su profesoriumi susitinkame triukšmingame Vilniaus viešbučio fojė, kur klausimų – atsakymų serija greitai virsta bičiulišku pokalbiu.

– Koks yra „The Next Society Institute“ (NSI) vaidmuo?
S. R.: Mūsų tikslas – parodyti, kad Niklaso Luhmanno sistemų teorija gali būti praktiškai pritaikoma ir labai vertinga. Nors ši teorija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sunkiai perprantama, įsigilinus,  atsiveria gilios įžvalgos – ypač vadybos konsultacijų srityje. Galų gale, nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją.

– Ar bandote pritaikyti šią teoriją šiandienai?
S. R.: Taip, be abejo. Sistemų teorija yra XX amžiaus teorinis projektas, ir  kaip  kiekviena programa, ji reikalauja atnaujinimo, perkrovimo. Mūsų tikslas – ją pritaikyti XXI amžiui. Luhmano teroija ne tik išlieka aktuali – dažnai ji netgi pranoksta daugelį šiuolaikinių socialinių mokslų teorijų.

– Kokia yra pagrindinė Luhmanno teorijos idėja?
S. R.: Niklasas Luhmannas teigė, kad visuomenė nėra žmonių grupė, o komunikacijos sistema. Pagal jo socialinių sistemų teoriją, skirtingos visuomenės sritys – politika, ekonomika, mokslas, švietimas, religija ar teisė – veikia kaip autonominės sistemos, valdomos savitos logikos ir taisyklių. Jis analizavo ne žmonių mintis ar jausmus, o tai, kaip komunikacija kuria ir palaiko šias sistemas bei kaip jos viena kitą „dirgina“, t. y. stimuliuoja per tarpusavio sąveiką.

– Kuo NSI išsiskiria iš kitų teorijas nagrinėjančių institutų?
S. R.: Daugelis vis dar mano, kad visuomenę sudaro individai. Mes šį požiūrį kvestionuojame. Teigiame, kad visuomenę sudaro ne žmonės, o komunikacija. Norint suprasti šį požiūrį, reikia su mumis komunikuoti – tik taip įmanoma pajusti teorijos esmę. Mus domina alternatyvios „srovės“. Nors šiandien daugiausia kalbama apie dirbtinį intelektą, klimato krizę ar geopolitiką, mes ieškome naujų idėjų, kurios dar tik gimsta arba bręsta. Kadaise tokios temos buvo ekologija ar tvarumas – šiandien tai yra dabartis. Būtent „mąstymas į priekį“ ir sudaro mūsų esmę. Todėl ir vadinamės „The Next Society Institute“.

– Kodėl NSI buvo įkurtas būtent Kazimiero Simonavičiaus universitete? Kaip viskas prasidėjo?
S. R.: Prie KSU prisijungiau 2017 metais. Tuomet dalyvavau Europos Sąjungos finansuojamame mokslinių tyrimų projekte. Mane iš karto sužavėjo atmosfera universitete – čia buvo daug erdvės kūrybai, verslo idėjoms, jaučiausi nepriklausomas. Tai buvo ideali terpė kurti kažką naujo, todėl pradėjau plėtoti NSI kaip teorinį startuolį ir tyrimų institutą.

– Ar KSU rūpinasi instituto veiklos įgyvendinimu?
S. R.: Dažnai NSI nariai identifikuoja galimybes, o universitetas imasi jų įgyvendinimo. Tačiau dirbame ir strateginiu lygmeniu: visai neseniai susitikome su KSU  prorektore tarptautiniams ryšiams ir plėtrai Deimante Žilinskiene – aptarėme KSU persikėlimą į naują miestelį ir startuolių inkubatoriaus įkūrimą, kuriame NSI dalyvautų tiek kaip inkubuojamas vienetas, tiek kaip aktyvus strateginis partneris. Taip pat kalbėjome apie galimybes prisidėti prie „Lietuvos E-piliečio“ ekosistemą akceleravimo.

– Papasakokite apie 2025 m. Luhmanno konferenciją.
S. R.: Tradiciškai konferencija vyksta vaizdingoje viloje prie jūros Dubrovnike. Ryte klausome  mokslinių pranešimų, mėgaujamės ilgomis pietų pertraukomis paplūdimyje, o po pietų vyksta diskusijos ir pristatymai. Tai puikus mąstymo ir kūrybinės laisvės derinys.
2025-aisiais konferencija pirmą kartą vyks Kembridžo universitete. Kadangi dirbu Volfsono koledže kaip svečias tyrėjas, padedu organizuoti NSA konferenciją. Pasivaikščiojimus pajūriu iškeisime į vaikštynes pievomis ir upių pakrantėmis – diskusijos vyks vaikštant. Tačiau formatas nesikeis: išliks tarpdiscipliniškumo pirncipas. Konferencijoje dalyvaus mokslininkai, menininkai, politikos formuotojai. Konferencijoje sujungiame mokslo, meno, politikos  dimensijas.

– Taip pat dėstote Excelia verslo mokykloje. Kaip šie vaidmenys susiję?
S. R.: Turiu daktaro laipsnius ekonomikos ir vadybos srityje (Chemnicas, Vokietija) bei sociologijoje (Ženeva, Šveicarija). Tai leidžia jungti skirtingas akademines disciplinas. Pavyzdžiui, tobuliname socialinių sistemų teoriją ir verčiame ją į praktiškai pritaikomus vadybos įrankius. Todėl mūsų tyrimai pasirodo tiek akademiniuose žurnaluose, tiek taikomojo mokslo  leidiniuose – tiek Excelia, tiek KSU vardu.

– Ar visada buvote taip įsitraukęs į akademiją?
S. R.: Taip. Nors mokykloje nebuvau labai stropus mokinys, studijų metais viskas pasikeitė. Myliu tai, ką darau, jaučiu didelę aistrą savo veiklai.  Idėjos pas mane atplasnoja kaip drugeliai – jaučiu poreikį jas pagauti. Man tai nėra darbas – tai gyvenimo būdas.

– Ar vis dar dėstote studentams?
S. R.: Taip. Excelia verlso mokykloje dėstau verslo etiką ir strateginį valdymą. Neseniai vedžiau kursą, kuriame studentai kūrė naujus strateginius įrankius naudodami dirbtinį intelektą.

– Kaip vertinate Lietuvos raidą?
S. R.: Lietuva labai pasikeitė. Esu lankęsis ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir Utenoje, Panevėžyje, Marijampolėje. Visur matau pažangą, verslumo dvasia čia gyva – žmonės vertina geras idėjas. Tai mane ir traukia grįžti.
Kalbant apie turizmą, Vokietijos lankytojai ypač domisi unikalia Lietuvos kultūra – nuo istorinių senamiesčių iki brutalistinės architektūros, nuo MO muziejaus iki sudėtingos šalies istorijos. Visa tai, kartu su lietuvių veržlumu ir kūrybingumu, sudaro tikrąją šalies vertę. Lietuva turi viską, ką gali pasiūlyti moderni valstybė – gal trūksta kalnų ir gerai išplėtotos „E-piliečio“ ekosistemos.

Interviu parengė Eglė Kudzmanienė