Vasario 27 – kovo 2 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų ir kongreso centre vyksiančioje Knygų mugėje savo antrąją knygą „Lėtas pavasaris“ pristatys KSU prorektorė dr. Helga Marija Kauzonė. Technologijos mokslų daktarės laipsnį turinti H. M. Kauzonė bičiuliams ir kolegoms gerai pažįstama kaip talentinga vadovė. Tačiau vieną dieną ji juos nustebino nauju – rašytojos – amplua, be kurio šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Helga  M. Kauzonė mielai sutiko papasakoti apie savo santykį su rašymu ir kūryba.

– Knygų mugėje pristatysite savo antrąją knygą „Lėtas pavasaris“. Apie ką ji?

–  Palikime šį atradimą skaitytojams. Šiek tiek atskleisiu, kad tai nėra pasakojimas apie pavasarį, tai yra metafora, būsena, kurią patiria knygos herojė bei skaitytojas, skaitydamas šią psichologinę dramą. Knygos centre – mergina, kurios gyvenimiškos patirtys ir išgyvenimai paremti tikromis istorijomis.

Tai antroji mano knyga – ji brandesnė, sakyčiau, netgi drąsi. Skaitytojas, mano manymu, joje atras ir sau artimų situacijų, atpažins jausmus, kuriuos yra išgyvenęs. Manau, būtent tai ir daro knygą aktualią.

–  Esate mokslų daktarė, ilgus metus dirbote vadovaujamą darbą viešajame sektoriuje. Kas paskatino Jus pradėti rašyti?

–  Pirmąją knygą išleidau 2015 metais. Pradėjau rašyti, nes jaučiau, kad mano gyvenimą užvaldė rutina. Labai aiškiai suvokiau, kad noriu tai pakeisti. Rašymas  tapo mano „pabėgimu“  į kitą pasaulį. Gerai prisimenu tą dieną, kai grįžusi namo pradėjau užrašinėti savo mintis. Taip ir prasidėjo mano rašymo kelionė. Beje, pirmąją knygą pradėjau rašyti ne kompiuteriu, o ranka – taip, matyt, atskyriau kūrybinį  nuo man įprasto dalykinio rašymo.

– Kaip apibūdintumėte savo rašymo stilių ir ar jaučiate, kad turite savitą žanrą?

–  Mano kūryboje nėra vieno griežtai apibrėžto žanro – kaip ir moksle, mėgstu eksperimentuoti. Kiekviena mano knyga –  tarsi naujas tyrimas, naujas bandymas. Pirmoji mano knyga – iš mokslinės fantastikos srities. Teko gilintis į Einšteino asmenybę, studijuoti laikmetį, kurti personažus. Antrojoje knygoje pasinėriau į psichologinę dramą, jausmų ir išgyvenimo tikrovę. O dabar ką tik baigiau detektyvo rankraštį su haiko elementais. Man svarbiausia ne žanras, o galimybė tyrinėti įvairias temas ir pasakoti įtraukiančias istorijas.

Man asmeniškai rašymas – fantazijos išlaisvinimas.

– Kaip į Jūsų rašymą reagavo šeima?

– Šeima mane palaiko, ir tai labai padeda.

– Koks jausmas aplanko užbaigus knygą?

–  Jausmas puikus!

Ir iš karto norisi suplanuoti kitą „pabėgimą“ – kitos knygos rašymą. Jau baigiant pirmąją knygą, pradėjau galvoti apie antrąją. Beje, nors knyga, kurią pristatysiu Knygų mugėje, nėra pirmosios knygos tąsa, tačiau turiu pripažinti, kad pirmoji knyga manęs taip lengvai nepaleido – abiejų knygų personažai turi tam tikrų sąsajų. Kokių? Manau, skaitytojas tai supras.

Norėčiau duoti patarimą pradedantiems rašytojams – parašę knygą, padarykite pauzę, paleiskite savo knygų personažus ir pasiruoškite naujai istorijai. Man tam prireikė pusmečio. Knygos rašymas labai įtraukia, herojai toliau gyvena savo gyvenimus ir tiesiog nepaleidžia rašytojo – prašo pratęsimo, diktuoja naujos istorijos siužetą.

–  Koks jausmas atversti ką tik iš spaustuvės atvežtą knygą?

–  Jausmas be galo malonus. Myliu tai, ką sukūriau.

–  Kiek Jūsų akademinio darbo patirtis atsispindi knygoje?

– Parašyti disertaciją ir knygą – du nepalyginami darbai, tačiau  abiem galioja tie patys reikalavimai –  nuoseklumas,  kantrybė, aiškios loginės sąsajos.

– Ar rašėte laikydamasi plano?

–  Tikėjausi, kad pavyks laikytis rašymo plano, tačiau realybė diktavo savo sąlygas. Rašiau lėktuvuose, komandiruotėse, mašinoje (naudodama diktofoną), personažai pažadindavo mane naktį. Tikrai mėgavausi šiuo procesu.

– Ar rašote sau, ar kitiems?

– Pradedu rašyti sau, bet vėliau jaučiu, kad turiu ką pasakyti ir kitiems.

–  Ką palinkėtumėte žmonėms, kurie svajoja rašyti, bet neišdrįsta?

–  Jei jaučiate, kad turite ką papasakoti, verta pabandyti rašyti. Nestabdykite savęs. Tačiau reikia nepamiršti, kad, kad ir kaip viliojančiai tai atrodytų, rašymas yra sunkus darbas. Perkelti mintis ant popieriaus nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti.