KSU Kūrybinių ir kultūrinių industrijų trečiakursė Salomėja Vasilevskytė dalinasi įspūdžiais iš studijų Mondragono universitete (Ispanija) pagal Erasmus+ mainų programą.

Neslėpsiu, prieš kurį laiką buvau paprašyta pasidalinti mintimis ir savo įspūdžiais apie studijas užsienyje pagal Erasmus+ mainų programą.  Reikėjo laiko, kad galėčiau tas mintis susidėlioti ir bent pamėginti rišliai perteikti ant lapo. Labai tikiuosi, kad šis tekstas bus įdomus ir padrąsins vieną dieną imti ir išmėginti save kitoje aplinkoje.

Kaip ir visi norintys, dalyvavau Erasmus+ atrankoje ir buvau išrinkta vykti į mainus. Po šios naujienos kiek daugiau nei pusmetį viskas tiesiog ėjo savo vaga, laikas nuo laiko pasidomint apie užsienio universitetus, kitas kultūras. Iki paskutinės minutės, kai atsibudus naktį reikėjo atsisveikinti su mylimais žmonėmis, aš nesupratau, kad tai tikrai vyksta, kad aš išvažiuoju pusei metų į svetimą šalį – Ispaniją.

KSU studentės Salomėja ir Augustė (asmeninio archyvo nuotr.)

Kitaip nei dažniausiai įprasta, mano kelionė prasidėjo ne lėktuve. Ji prasidėjo, kai mes, trijų asmenų kompanija (aš, Mados industrijos studentė Augustė bei dar vienas kolega), pajudėjome iš Lietuvos į Ispaniją automobiliu. Tą ankstų rytą jaučiausi labai netvirtai. Trys jauni vairuotojai, vienas automobilis ir beveik 4000 kilometrų prieš akis buvo šioks toks iššūkis.  Laimei, sėkmingai įveiktas aplankant įspūdingo grožio miestus, nykštukines valstybes, leidžiant naktis neapsakomose vietose su privačiais baseinais, panoramomis arba atvirkščiai – visiškose „skylėse“. Taip, po penkių dienų kelionės per Europą mes pasiekėme mažą, slėnyje įsikūrusį miestą Mondragoną, baskų kalba vadinamą Arrasate.

Po įspūdžių kupinos kelionės ir galvoje giliai įsirėžusių vaizdų iš Monako, Mondragono miestelis atrodė labai, sakykime, liūdnai. Ir mintis, kad čia reikės praleisti pusę metų nedžiugino taip smarkiai kaip norėtųsi – visi sutikti žmonės nekalba angliškai, miestelį galima pereiti skersai ir išilgai per 30 minučių, o oras čia toks pats kaip Lietuvoje: dargana, vėjuota ir šalta… Tačiau įsikūrus ir praleidus porą dieną, jausmai ir emocijos pradėjo slūgti. Pasidarė lengviau vertinti situaciją, akys pradėjo pastebėti mažas, tačiau be galo žavias smulkmenas ir viskas pamažu stojo į savas vėžes. Žmonės, net ir nemokėdami anglų kalbos yra labai geranoriški, visada stengiasi padėti, miestelis yra įsikūręs strategiškai patogioje vietoje – 100 kilometrų spinduliu yra bene patys gražiausi baskų krašto miestai: San Sebastianas, Pamplona, Vitoria, Bilbao bei vandenynas. Po paskaitų, kurios vyksta kitame miestelyje, grįžus namo nėra problemų su parkingu, nes bet kur palikus automobilį namo pareisi per 3-8 minutes. Jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją! Visada padeda!

Baskų kraštas – ne Ispanija, arba nevadink basko ispanu

Prašau atsiversti žemėlapį ir iš arčiau pažvelgti į Šiaurės Ispaniją, konkrečiai  į  tą plotelį prie Pietų Prancūzijos sienos, kur nuo neatmenamų laikų gyveno ir vis dar gyvena baskai. Tauta, kurios dalis šiai dienai priklauso Ispanijai, o kita dalis – Prancūzijai. Šie žmonės savo būdu, užsispyrimu ir kovinga dvasia yra labai panašūs į lietuvius. Jie turi savo tradicijas, legendas bei mitus, istoriją ir svarbiausia – kalbą − euskara, kuri yra labai sunkiai įkandama, nes nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Jų kalba išliko net tada, kai visas kraštas buvo grobstomas, dalinamas, o kalba draudžiama bei niekinama (kažkur girdėta, tiesa?). Šiai dienai, teoriškai, dalis, kurioje mes esame apsistojusios priklauso Ispanijai, tačiau, jeigu paklaustumėte baskų, jie atsakytų, kad čia yra Baskų kraštas ir jis priklauso baskams, o ne kažkam kitam… Taip pat, nederėtų basko pavadinti ispanu, nes kai kurie tai gali palaikyti ir įžeidimu. Jie be galo gerbia, kai svetimšaliai bando bendrauti baskų kalba, tad jeigu nuspręsite apsilankyti čia, nepatingėkite išmokti bent poros frazių.

Ispanijoje mokytis nereikia

Dažniausiai šie žodžiai palydėdavo mane, kai pasakydavau, jog išvažiuoju mokytis į Ispaniją. Tačiau šis mitas buvo sugriautas greičiau nei per pirmas savaites. Mokytis čia reikia. Ir niekas tavęs neišskiria, ar tu mainų programos narys, ar vietinis studentas. Visi darome tuos pačius darbus, visos paskaitos mišrios su vietiniais studentais ir niekas nedaro jokių nuolaidų. Čia nebuvo „mokslo metų pradžios“ jausmo, atrodė, kad tiesiog pradėjome dirbti.

Dėstytojai gana neblogai kalba angliškai, kitaip nei vietiniai studentai. O ir dėstytojų požiūris į studentus labai panašus kaip ir pas mus Kazimiero Simonavičiaus universitete – visada su dėstytoju galima susisiekti asmeniškai, konsultuotis po paskaitos ar tiesiog pačios paskaitos metu diskutuoti tau rūpimu klausimu. Kiek teko susidurti, beveik visi dėstytojai buvo geranoriški. Manau, kad mūsų bei Mondragono universiteto panašumus lemia tai, kad jie abu yra privatūs ir savo darbu, neabejotinai,  siekia kokybės.

Ispaniška kaitra

Mes, lietuviai, išgirdę žodį Ispanija dažniausiai įsivaizduojame karštį, ispaniškus ritmus ir ilgus nesibaigiančius vakarus miesto siautulyje, arba palmėmis apaugusius paplūdimius su žydrų bangų skalaujamomis pakrantėmis. Tačiau, realybė yra visai kitokia. Kai atvykome į Mondragoną mus pasitiko 34 laipsnių karštis, kurį jau kitą dieną pakeitė pilki debesys ir, patikėkit, vėsūs 20 laipsnių. Temperatūrų svyravimai, stiprios liūtys, dargana, vėsa – čia normalūs reiškiniai. Tad, visai kaip namuose – skėtis ir paltas.

Ašarų pakalnė

Prieš išvažiuojant, net ir netikėdama, kad tai vyksta, morališkai ruošiausi, kad bus be galo sunku, kaip liūdėsiu, kad aplink nėra mano draugų, šeimos. Visi draugai išgyvenę Erasmusą guodė, kad bus liūdna, bet įveiksiu tai. Ir šiandien, skaičiuodama jau įpusėjantį antrą mėnesį dar nejaučiu to viso ilgesio. Neverkiau ir važiuodama, nesėdėjau žiūrėdama į vieną tašką ir liūdėdama dėl visko, ką palikau. Tiesiog stengiuosi mėgautis kiekviena akimirka, pasiimant tai, ką gero ji duoda. Čia siunčiu užšifruotą žinutę visiems, kurie slapta labai nori, tačiau bijo pasiryžti važiuoti studijuoti į svečią šalį, nes bijo, kad nesugebės to įveikti. Nėra taip sunku, kaip kiti sako. Jausmai yra labai asmeniškas dalykas, mes kiekvienas juos išgyvename skirtingai ir kol neišvažiuosi, tol nesužinosi, kaip jausies pats. Tad pabandyti tikrai verta, nes kai yra noro, viskas tampa įmanoma.