Kaip gimė šios konferencijos idėja?
KSU yra tarptautinės parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ partneris. Paroda pasakoja apie dviejų karalienių – Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės gyvenimo istorijas, atveriančias ir platesnius klausimus apie moterų vaidmenį valstybėje, geopolitinius iššūkius bei asmeninius išgyvenimus. Svarstėme, kuo mes, kaip akademinė institucija, galėtume prisidėti toliau plėtodami moterų lyderystės temą.
Rektorė doc. dr. Gitana Neverienė pasiūlė surengti mokslinę konferenciją, kuri leistų giliau pažvelgti į Lietuvos moterų lyderystės fenomeną – nuo istorinių asmenybių iki šiandienos mokslininkių, kūrėjų, politikių, taip pat moterų, kūrusių išeivijoje. Jų indėlis į globalius procesus yra reikšmingas, tačiau mes ne visada tai įvardijame ir įvertiname.
Jūs sakot „fenomenas“. Kuo Lietuvos moterų lyderystė ypatinga?
Jeigu nusitiesiame istorinę juostą, matome, kad moterys politikoje, kultūroje ir švietime neretai Lietuvoje atsirado gerokai anksčiau ir veikė drąsiau negu daugelyje kitų Europos šalių. Turime moteris valdoves, Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpio veikėjas – Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, moterį, kuri, nepaisydama savo negalios, aktyviai reiškėsi kaip visuomenės veikėja ir moterų teisių gynėja. Vėlesniais laikotarpiais iškilo mokslininkės, menininkės ir išeivijoje kūrusios moterys, palikusios svarbų pėdsaką visuomenės raidoje.
Kitaip tariant, moterų lyderystės linija Lietuvoje – nenutrūkstama. Lietuvos ir net pasaulio pažangą kūrė labai ryškios moterys. Klausimas: kodėl? Ir dar kitas klausimas: kodėl jų nėra dar daugiau? Čia ir atsiranda antroji konferencijos ašis – stigma.
Tai kas ta „stigma“, apie kurią skatinate kalbėti?
Dažnai, kai kalbame apie moteris kūrėjas, lyderes, matome, kad jų istorijos, likimai buvo sudėtingi, joms daug teko iškęsti. Tai – kultūriniai sociumo, tautybės dalykai, seksualinės orientacijos, ir net „ne iš to rato“ stigma. Šiandien dažnai stigma veikia ne per atvirus draudimus ar diskriminaciją, o per kasdienes smulkmenas, įsišaknijusias nuostatas, kurios lemia, kas laikoma „norma“.
Štai paprastas pavyzdys iš akademinio gyvenimo: vyras skaito pranešimą apie tai, kad reikia suteikti daugiau erdvės moterims moksle, vėliau vykstančioje ekspertinėje diskusijoje taip pat dalyvauja vien vyrai, nors salėje – žymios mokslininkės. Ir tai atsitinka ne todėl, kad kas nors sąmoningai diskriminavo moteris mokslininkes – tiesiog tąkart jiems „neatėjo į galvą“ moterų pakviesti. Tai ir yra tie giluminiai, neverbalizuoti dalykai, kurie vis dar mums trukdo siekti realaus lyčių balanso moksle, politikoje, versle ir kitose veiklos srityse.
Kol jų neįvardijame – jie ir neveikia. Kai problemą įvardijame – prasideda pokytis. Šita konferencija ir yra būdas pasakyti garsiai: „Žiūrėkite, čia dar yra trinties taškų“.
Ar moterų stigma tokia pat aktuali kaip prieš 100 metų?
Stigmos pobūdis pasikeitė, bet ji niekur nedingo. Gilūs kultūriniai dalykai keičiasi iš lėto. Turime pripažinti, kad Lietuva vis dėlto ateina iš patriarchalinės visuomenės, yra paženklinta kolonialinių traumų, baimių, kurios dar veikia ir yra atpažįstamos. Tik dabar tai dažniau pasireiškia ne dokumentuose, o elgsenoje: deklaruojame lyčių lygybę, bet realybėje vis dar sunku pilnai pripažinti moterų sėkmę, lyderystę.
Lyginant šiuolaikines moterų veiklos galimybes su tomis, kurios egzistavo prieš šimtmetį, galima teigti, jog šiandien sąlygos yra kur kas palankesnės jų saviraiškai ir pašaukimo realizavimui. Vis dėlto, šiuolaikinė moteris susiduria su didesne konkurencija. Mokslo ir meno finansavimo mechanizmai, fondai bei mecenatystės formos ne tik sudaro daugiau galimybių, bet ir kelia papildomą spaudimą. Tad nors moteriai šiandien gali būti lengviau gauti paramą ar pripažinimą, kartu tenka įveikti didesnę konkurenciją.
Jūs pavartojote žodį „pašaukimas“. Kokia talento kaina?
Kai kalbame apie pašaukimą, turime mintyje ne apie „šiaip gerai dirbančias“, o moteris, kurios globaliai pakeitė pasaulėtvarkos trajektorijas – kaip Marija Gimbutienė ar Judith Vaitukaitis, lietuvių kilmės nėštumo testo kūrėja. Tokie žmonės, vyrai ar moterys, gyvena, veikia, kuria iš pašaukimo. Jie jaučia, kad šitas darbas yra jų vieta. Ir tas jausmas yra jų stiprybė.
Bet pašaukimas visada turi kainą. Tai pats plačiausias stigmos lygis: tu turi didelę dovaną – talentą, charizmą – bet tuo pačiu turi ir didesnę įtampą, didesnį vidinį kritiką, mažiau galimybių „tiesiog ramiai pritapti“. Talentas visada komplikuoja gyvenimą.
Ar ankstesnėms moterims buvo sunkiau, nes jos negalėjo „išsikalbėti“ apie stigmą, kurią teko ištverti savo kūrybos, atradimų kelyje?
Taip. Daug kas tada buvo įveikiama tik viduje. Jeigu, tarkim, kalbame apie menininkę su kitokia lytine orientacija – ji paprasčiausiai neturėjo jokių galimybių viešai savo tapatybės raiškai. Ji tiesiog ėjo savo keliu, su tuo gyveno ir kūrė. Demonstravo didžiulę stiprybę. Šiandien moterys daugiau kalba, įvardija problemas, emocines būsenas. Tai yra gerai – bet pats talento įprasminimo kelias vis tiek lieka sunkus.
Ką ši konferencija nori pakeisti mūsų visuomenės supratime apie moteris? Tik papasakoti istorijas?
Ne. Mums labai svarbu ne tik pasakyti „štai – unikalių moterų istorijos“, bet ir panagrinėti kodėl jų veikla buvo pristabdyta, kodėl jos liko nežinomos plačiajai visuomenei ir kokias gilesnes stigmas tai rodo visuomenei. Sieksime šiuos apsekus analizuoti. Dėl to konferencija yra akademinė, bet kartu ji įdomi ir platesniam klausytojų ratui, nes kalba apie aktualius ir svarbius dalykus.
O koks būtų Jūsų palinkėjimas šiandienos moterims, kurios drįsta imtis sunkių dalykų?
Linkiu padaryti vieną realų, apčiuopiamą dalyką, kuris iš tikrųjų ką nors pakeičia – santykiuose, kultūroje, pažinime, sveikatoje, jūsų veiklos srityje. Svarbu ne tik „būti visur“, ne tik „transliuoti“ gražų įvaizdį, bet padaryti sunkų darbą iki galo. Tai ilgas, tylus kelias. Jis ne visada matomas, bet vėliau ateina labai geras vidinis jausmas, kuris sako – aš tai padariau.
Su prof. dr. Jolanta Zabarskaite kalbėjosi Eglė Kudzmanienė
Registracija į konferenciją: čia.
