Jūsų pranešimo pavadinimas konferencijoje Lietuvė, pakeitusi moterų pasaulį: nėštumo testo išradėja Judith Vaitukaitis. Kuo jos darbas Jums, kaip biochemikei, atrodo išskirtinis?
Žmogaus chorioninio gonadotropino (hCG) tyrimo istorija siekia 1910-tus metus. Tada buvo pastebėta, kad žmogaus placentos ekstraktai gali sukelti ovuliaciją ir lytiškai aktyvinti gyvūnus. Judith Vaitukaitis, pagrindinius savo eksperimentus vykdžiusi apie 1970-uosius metus, žinojo, kad ir šį hormoną produkuoja ne tik placenta, bet ir kai kurie navikai, todėl ji užsibrėžė tikslą išmatuoti hCG koncentraciją ir šios koncentracijos kitimo registravimą panaudoti kaip vėžio diagnozavimo metodą. Bet kaip jį išmatuoti? Štai čia slypi to laikmečio įdomumas ir išskirtinumas. Po kruopščių diskusijų ir šešerių metų darbo ji su bendradarbiais gavo antikūnus prieš šio hormono beta (β) subvienetą, kartu su kolegomis juos pažymėjo radioaktyvia žyme. Antikūnams kontaktuojant su tiriamąja medžiaga, kurioje buvo βhCG, vyko antikūno-antigeno reakcija, o tada pagal žymės intensyvumą jau buvo galima įvertinti hormono kiekį. Tokiu būdu buvo paruoštas pagrindas hCG koncentracijos lygiui įvertinti ne tik vėžio, bet ir nėštumo atveju. Paskui šis metodas buvo patobulintas.
Vėliau Judith paruošė istorinę apžvalgą, kurioje ažvelgė įvairius metodus, kuriais nuo seniausių laikų naudojosi moterys, norėdamos pažinti savo kūną. Šiame istoriniame kontekste labai gražiai atsispindi, koks svarbus buvo jos pačios atradimas, besiremiantis konkrečiu rodikliu, padedančiu tiksliai diagnozuoti nėštumą.
Susipažinus su Judith Vaitukaitis darbais pirmiausiai krinta į akis jos begalinis darbštumas, taip gerai pažįstamas mokslo žmonėms. Ji pati rašė: „Ateini 6-tą valadą ryte ir išeini 11-tą valandą vakare“ . Bet, pasak jos, „jei būčiau buvusi turtinga, būčiau tai dariusi veltui“.
Virginija, kaip Jūs pati apibrėžtumėte, ką reiškia būti moterimi mokslininke Lietuvoje šiandien?
Šiuo klausimu nieko naujo nepasakysiu – būti moterimi mokslininke, reiškia labai daug dirbti, atsisakyti laisvalaikio, pomėgių, svarbiausia, pasakyčiau gal per drąsiai – skriausti šeimą. Štai pavyzdys iš mano, biochemikės, kasdienybės: norint gauti konkretų rezultatą, turi atlikti eilę pačių įvairiausių procedūrų, kurios seka viena po kitos, užtrunka skirtingą laiką, atliekamos konkrečiose sąlygose – ir šioje sekoje negali būti jokių pakeitimų ar nukrypimų! Pavyzdžiui, mėginį paveiki reagentu, inkubuoji kelias valandas, centrifuguoji, kelis kartus plauni, vėl inkubuoji su kitu reagentu, fiksuoji, dažai ir galiausiai analizuoji rezultatus. Ir štai jau gili naktis.
O namie laukia vaikai… Kitą dieną procedūras kartoji, nes rezultatas turi būti patikimas, t.y., jis turi atsikartoti. O jei neatsikartoja? Procedūroje kažką (koncentraciją, temperatūrą ar kt.) keiti ir vėl viskas iš naujo. Tokia biochemikės mokslininkės kasdienybė.
Ir tai ne tik Lietuvos mokslininkės dalia. Lietuvos aš neišskirčiau iš pasaulio laboratorijų. Tiesiog tokia yra darbo specifika.
Kalbant apie Judith, neradau, duomenų, kad ji būtų sukūrusi šeimą. Minimos tik seserys, broliai. Tikėtina, kad šeimos kūrimui ji tiesiog neturėjo laiko.
Ar kada nors esate pati susidūrusi su „stigma“ ar stereotipais dėl lyties akademinėje ar mokslinėje aplinkoje?
Ne, to patirti man neteko. Mano aplinkoje dirbo draugiški, dalykiški žmonės, kurie domėjosi ir kalbėjo dažniausiai tik apie mokslą. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad per gyvenimą nesu girdėjusi dviprasmiškų užuominų, bet jos buvo nereikšmingos ir seniai užmirštos.
Kodėl, Jūsų manymu, tokios moterys kaip Judith dažnai lieka mažiau žinomos, nors jų atradimai keičia pasaulį?
Manyčiau, kad labai dažnai moterims pritrūksta drąsos, pasitikėjimo pateikiant savo rezultatus. Tai gal buvo labiau būdinga mano kartos moterims. Šiuolaikinės jaunos mokslininkės yra drąsesnės, aktyvesnėsnės, labiau moka save parodyti.
Kalbant apie Judith darbus ir jos žinomumą, o tksliau – mažą žinomumą, man irgi piršosi mintis, kad čia kaltas lytiškumas, bet mokslo apžvalgininkų komentaruose radau tokią, man gana netikėtą mintį: „kai J. Vaitukaitis su kolegomis susitiko su vyriausybės advokatais aptarti savo intelektinės nuosavybės apsaugos, jiems buvo pasakyta, kad Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento politika neleidžia vidaus tyrėjams pateikti patentų dėl savo atradimų; buvo argumentuojama, kad tyrimas buvo finansuojamas iš valstybės biudžeto, todėl darbas turėtų būti vėl prieinamas viešai be jokios finansinės naudos NIH ar mokslininkams“. Todėl, reikia suprasti, mokslinis darbas prilygintas kaip koks audimas ar kelių tiesimas, o rezultatas – tiesiog naujas audinys ar naujas kelias. Ironiška. Gal čia kaltas laikmetis ir JAV politika? Amžininkai teigia, kad J. Vaitukaitis darbas tiek reikšmingas, kad ant kiekvienos nėštumo testo pakuotės turėtų būti parašytas jos vardas. Apie Judith Vaitukaitis, Amerikos lietuvę mokslininkę, Lietuvoje žinoma mažai, tai ir mūsų, mokslininkų, kaltė.
Beje, dar viena keista detalė: kapinėse ant jos paminklo parašytas tik jos vardas – Dr. Judith ir gimimo bei mirties datos. Nėra pavardės. Įdomu, kodėl?
Ar galima sakyti, kad Judith istorija yra ir moterų lyderystės istorija – kai moteris drįsta įžengti į „vyrų“ mokslo erdvę?
Tikriausiai taip. Savo lyderystę ji iškovojo darbštumu, žiniomis ir, žinoma, darbo rezultatais. Neradau informacijos, kad ji būtų menkinama. Priešingai, antroje karjeros pusėje ji 12 metų dirbo JAV Nacionalinio tyrimų išteklių centro (NCRR) prie JAV Nacionalinio sveikatos instituto (NIH) direktore, taip pat ėjo centro direktoriaus pavaduotojos ir Bendrojo klinikinio tyrimo centro programų direktorės pareigas.
Ar moterų lyderystė moksle turi savitą „charizmą“ – galbūt kitokį bendravimo, vadovavimo, tyrinėjimo stilių?
Manyčiau, kad moterys moksle yra jautresnės, labiau planuojančios laiką, jų galvose šalia darbo svarbią vietą užima šeima, vaikai. Todėl, planuojant eksperimentus ar sėdint prie publikacijų ruošimo, negali visiškai užsimiršti. Ar tai trukdo? Kartais taip, jei žinai, kad namie laukia sergantis vaikas… Tada pradedi sverti – kas svarbiau? Paprastai stengiesi susiplanuoti laiką taip, kad nenukentėtų šeima, bet mažiau dėmesio lieka mokslui. Jei vadovauji kolektyvui, pagalvoji ir apie koleges, juk jų taip pat namuose laukia šeima… Bent jau taip dariau aš.
Dėl tyrinėjimo stiliaus didelių įžvalgų neturiu. Na, gal moterys smulkmeniškesnės, daugiau dėmesio skiria detalėms, o vyrai labiau mato visumą. Žinoma, idealu, kai vyrų ir moterų darbas būna bendras.
Ko palinkėtumėte moterims mokslininkėms?
Moterims mokslininkėms palinkėčiau patirti atradimo džiaugsmą, kuris, rodos, pakelia nuo žemės, gyvenimą padaro gražesnį, vaikus geresnius.
